Užrašai 1914–1916

149 Pages·2001·3.179 MB·Lithuanian

by  Wittgenstein L.

LUDWIG
WITTGE NSTEI N
1914-1916

L U D W I G
W I T T G E N S T E I N
1914-1916
Iš vokiečių kalbos vertė
JURGITA NOREIKIENĖ
Vilnius
pradai
2001
UDK 101
Vi 348
Versta is:
Wittgenstein L. Notebooks 1914-1916 / ed.
by G. H. von Wright and G. E. Anscombe with an English
translation by G. E. Anscombe. - New York:
Harper & Brothers Publishers
Knygos leidimą iš dalies finansavo
ATVIROS LIETUVOS FONDAS
© Vertimas į lietuvių kalbą
ir baigiamasis straipsnis -
ISSN 1392-1673 Jurgitos Noreikienės, 2001
ISBN 9986-943-61-2 © Maketas - „Pradai", 2001
UŽRAŠAI
1914-1916

1914 08 22
Logika turi rūpintis pati savimi. [Žr. 5.473.]
Jei apskritai įmanoma nustatyti funkcijoms sintaksės
taisykles, tuomet visa daiktų, savybių etc. teorija yra ne­
reikalinga. Ir netgi pernelyg krenta į akis tai, kad nei [kny­
goje] Grundgesetze, nei Principia Mathematica1 nekalbama
apie šią teoriją. Kartoju: logika juk turi rūpintis pati savi­
mi. Galimas ženklas turi taip pat ir gebėti žymėti. Visa,
kas apskritai įmanoma, yra taip pat ir teisėta (leistina).
Prisiminkime, kodėl „Sokratas yra Platonas" yra bepras­
mybė. Ogi todėl, kad mes nepateikėme jokio arbitralaus
[willkürliche] [tokio ženklo] apibrėžimo, o NE todėl, kad
[šis] ženklas pats savaime yra kažkas neteisėta! [Plg. 5.473.]
1914 09 02
Tam tikra prasme turi būti neįmanoma, kad mes da­
rytume logikos klaidų. Tai iš dalies jau pasakyta žodžiais:
logika turi rūpintis pati savimi. Tai yra nepaprastai gili ir
svarbi įžvalga. [Plg. 5.473.]
Frege sako: kiekvienas taisyklingai sudarytas sakinys
[Satz]2 turi turėti prasmę [Sinn], o aš sakau: kiekvienas
7
1914
įmanomas sakinys yra taisyklingai sudarytas, o jei jis ne­
turi prasmės, tai tik dėl to, kad tam tikroms jo sudedamo­
sioms dalims mes nesuteikėme jokios reikšmės [Bedeutung].
Net jei ir būtume įsitikinę, kad tai padarėme. [Plg. 5.4733.]
1914 09 03
Kaip su filosofijos uždaviniu suderinama tai, kad lo­
gika privalo rūpintis pati savimi? Jei mes, pavyzdžiui,
klausiame, ar tas, ar kitas faktas turi subjekto-predikato
formą, mes juk turime žinoti, ką turime omeny, sakyda­
mi „subjekto-predikato forma". Mes turime žinoti, ar ap­
skritai egzistuoja tokia forma. Kaip mes galime tai žinoti?
„Iš ženklų!" Tačiau kaip? Mes juk neturime jokių šios
formos ženklų. Tiesa, galime pasakyti: mes turime ženklų,
kurie funkcionuoja kaip subjekto-predikato formos žen­
klai, bet ar tai įrodo, kad iš tiesų turi egzistuoti tokios
formos faktai? Būtent, kai šie [ženklai] yra visiškai išana­
lizuojami. Bet čia ir vėl kyla klausimas: ar tokia visiška
analizė galima? O jei ne: kokia gi tuomet yra filosofijos
paskirtis?!!?
Taigi mes galime savęs klausti: ar egzistuoja subjekto-
predikato forma? Ar egzistuoja santykio forma? Ar ap­
skritai egzistuoja kuri nors iš tų formų, apie kurias Rus-
sell'as ir aš visada kalbėdavome? (Russellas pasakytų:
„Taip! Tai juk savaime aišku". Cha!)
Taigi: jei visa, kas turi būti parodyta, yra parodoma
subjekto-predikato SAKINIŲ etc. egzistavimu, tuomet filo­
sofijos paskirtis yra kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Bet
jei iš tiesų yra ne taip, tuomet tai, ko trūksta, turėtų būti
parodoma tam tikros rūšies patyrimu, bet aš manau, kad
tai neįmanoma.
8