Table Of Content2013 12 13
„Das Ewig Weibliche zieht uns hinan“
J. W. Goethe
Rašau taip, lyg kažkur giliai persirašinėčiau.
2014 01 06
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
UDK 821.172(092)
Da405
Knygos išleidimą parėmė
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Recenzentai
doc. dr. Dalia Čiočytė,
dr. Nida Gaidauskienė
Redaktorės
Erika Malažinskaitė, Donata Linčiuvienė
Konsultantė
Dalia Palukaitienė
Knygos dailininkas
Rokas Gelažius
Santrauką į anglų kalbą vertė
Diana Bartkutė
Asmenvardžių rodyklė
Gytis Vaškelis
Knygoje panaudotos nuotraukos
iš asmeninio Danutės Čiurlionytės archyvo, jei nenurodyta kitaip
© Viktorija Daujotytė
© Rokas Gelažius
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
ISBN 978-609-425-157-З
Turinys
Įžanga: viltis grįžti 7
„Yra šaltinis“; M. K. Čiurlionio Dies Irae 27
Tie keisti vartai; kelio vingiai 5 7
Tarp vyrų ir moterų; laiškai Valerijai 107
Visuomenės veikėja ir kritikė, kalbos mokytoja 151
Atsiminimai: rašymo laikas ir erdvė, autobiografija 197
Kūrybos lygmenys 215
Tautosakiškumas, programiniai aspektai 215
Eiliuotieji kūriniai 226
Proza: pasakojimo būdai 230
Bundanti žemė 230
Šventmarė 236
Žemaitiškieji tekstai 244
Žemaitiška poema 247
Žemaitės jutimas 252
Giria Žalioji - viso gyvenimo kūrinys 256
Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui 256
Rezistencinė dvasia 270
Salomėjos Nėries mįslė 278
Iš gyvenimo permąstymų ir paskutiniųjų patirčių 291
Pabaiga su žiedų simboliu 3 21
Summary 337
Asmenvardžių rodyklė 339
Įžanga: viltis grįžti
Keli sakiniai^ atkelti į pradžią iš pačios šio teksto pabaigos, iškelti
galvojant apie artėjantį lemtingosios Vasario 16-osios šimtmetį.
Staigi mintis, kad Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė yra ryški anos
Lietuvos asmenybė, išskirtinė jos kūrėja. Permąstydama savo gyve
nimą, lyg kokioje rašomų atsiminimų preambulėje pažymėjo: „Vil
niuje išgyvenome Lietuvos valdžios įsibuvimą, bolševikų Vilniaus
atėmimą ir lenkų iš jų Vilniaus atėmimą.“1 Tada vargais negalais
pasiekė Kauną. Tik peržengusi trisdešimties metų slenkstį, pradėjo
dirbti dar jaunos Lietuvos kariuomenės politinėse struktūrose, rū
pinosi pilietine ir moraline kareivių atspara, rašė Laiškus kareiviui,
sugulusius į knygą. Švenčiant Lietuvos kariuomenės dešimtmetį,
1929-aisiais, Sofija Čiurlionienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus
trečiojo laipsnio ordinu - „už kultūrinę pagalbą Lietuvos kariuome
nei“. Pagrindinė jos pasija, prasidėjusi nuo knygos Lietuvoje (1910),
buvo dvasinis lietuvių tautos auklėjimas, vykdytas dviem krypti
mis: ugdant lietuvių savigarbą ir savivertę (ryškus atvejis - drama
Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyvas. Toliau - DČZ archyvas.
apie knygnešius „Aušros sūnūs“ nuo 1922 m. vaidinta daugelyje
Lietuvos vietų) ir ugdant kritinį mąstymą, kritinę bendruomenės
savirefleksiją. Aukščiausias tautos ugdymo supratimo taškas - stu
dija Apie tautos auklėjimą (1922), atskiromis mintimis pratęsinėta,
pildyta visą gyvenimą, tarsi atsakinėjant į pabaigos klausimą: „Nes
kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi, suprantančiu
savo pareigas ir nujaučiančiu tautos dvasios kelius?“ Sofija Čiurlio
nienė buvo ne tik dvasinio, moralinio ugdymo teorijos kūrėja, bet
ir įstabi praktikė, mokytoja, dėstytoja, skaučių vadė. Taip, vadė;
moteris, kuriai buvo skirta vesti, vadovauti. Ir todėl taip anksti,
tik peržengusi savo dvidešimtmetį, ji ne tik mąsto apie moterų sa
varankiškumą, bet ir imasi jį kurti - iš pat pradžių, nuo pirmojo
Lietuvos moterų suvažiavimo, kur ją jau įsidėmi Gabrielė Petkevi-
čaitė-Bitė. Jei tuo laiku, kai parašyta (1910), būtų buvusi paskelbta
drama „Ateities Moteris“, lietuvių moterų sąmoningumo istorija
galėjo įgyti daug didesnį pagreitį. Dabar, išėjus įspūdingam Sofi
jos Čiurlionienės-Kymantaitės Raštų aštuontomiui (1986-2013),
reikia skubiai pildyti asmenybės rašytojos, valstybės kūrėjos, vi
suomenės veikėjos recepcijos spragas.
Artėja Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 130-metis (gimusi
1886, kovo 13). Ir ateis ši data po Mikalojaus Konstantino Čiur
lionio 140-ųjų slenksčio. Atsiminimų preambulėje Sofija suminė
jo svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Dramatiškoji laiko atkarpa
tarp 1907 ir 191 į-ųjų: „1907 m. lapkričio mėn. pažinau savo vyrą
M. K. Čiurlionį. 1909 m. sausio 1 d. ištekėjau. Tuojau išvažiavome
į Petrapilį. Pavasarį praleidome Druskininkuose, vasarą Plungėje
pas dėdę. Rudenį vyras išvažiavo vienas į Petrapilį (lapkričio pra
džioj. Gruodžio mėnesį nuvažiavau pas jį, radau jau sergantį. Par
vežiau į Druskininkus. Vasario gale išvežėme į ligoninę (,Czerwo-
ny Dwór*) - prie Varšuvos. 1910 m. gegužės 30 d. sen. st. gimė
8
