Table Of ContentANTANAS
M A C E I N A
R A S T A I
IV
Teologinės-filosofinės
studijos
Vilnius
„Mintis“
3994
UDK t
Ma32
Serija leidžiama'nuo 1987 m.
Sudarė
ANTANAS RYBELIS
Redagavo
RIMA DULK1NIENE
ISBN 5-417-00568-1 {§) Sudarymas — Antano Rybelio, 1994
SAULĖS GIESMĖ
Šventasis pranciskus asyžietis
KAIP KRIKŠČIONIŠKOJO GYVENIMO
šauklys
PRATARTIES VIETOJE
Didžiai Gerbiamam
Prelatui
PRANCIŠKUI M. JURUI
Lawrence, Mass, USA
Freiburg i. Brsg. Vokietija,
1952 m. šv. Antano dieną.
Garbingasis Prelate,
Kai daugiau negu prieš metus kreipėtės į mane klaus
damas, ar neparašyčiau knygos, skirtos šventajam Jūsų
Globėjui PRANCIŠKUI ASYŽIEČIUI, Jūs atspėjote gilų
mano paties norą, seniai jau rusenantį manyje, bet vis
nerandantį tinkamos progos apsireikšti. Tačiau Jūsų 60 me
tų amžiaus sukaktis ir popiežiaus Jums suteiktas Bažnyčios
žygininko titulas — praelatus juk ir yra tasai, kuris žy
giuoja Apreiškimo minimų „giminių, kalbų, žmonių ir
tautų“ (5, 9) priekyje,— paskatino mane sutelkti krūvon
ilgamečius savo svarstymus ir sujungti juos vieningos stu
dijos rėmais. Todėl džiaugsmingai priėmiau Jūsų pasiū
lymą ir ėjau prie darbo. Dabar štai įteikiu Jums jį kaip
kuklią dovanėlę anai, jau praėjusiai, Jūsų sukakčiai pa
žymėti. Tebūnie šie lapai bent mažutis įnašas į ištisą eilę
Jūsų. rūpesčiu išdygusių kultūrinių žygių lietuviškosios
ir krikščioniškosios dvasios gyvybei palaikyti. Teisvysta
jie Jūsų triūsu dienos šviesą ir tepatarnauja krikščioniš
kajam gyvenimui, pamirštam ir apleistam, suprasti.
Savo knygą pavadinau SAULES GIESME. Tai vardas
eilėraščio, kuriame Asyžiaus šventasis garbina Viešpatį
seserimi saule, broliu mėnuliu, broliu vėju, broliu vande
niu, seserimi ugnim, seserimi žeme ir seserimi mirtim.
Vis dėlto „Saulės giesmė" nėra tiktai žodinis poezijos
veikalas! Ne, pats šv. Pranciškus yra saulės giesmė. „Kas
gi esame mes, mažesnieji broliai, jeigu ne Dievo giesmi
ninkai ir Jo pokštininkai“,— pasakė jis pats vienos Sek
minių sueigos metu ir tuo išreiškė giliausią savos būties
pobūdį. Sv. Pranciškus yra Dievo vaidila, einąs per žemę
ir skelbiąs Jo garbę. Dievas jam yra „netoli nuo kiek
7
vieno mūsų” (Apd 17, 27). Tai jis grodina žiogo smui
kelį ir nešdina skruzdėlės naštą. Tai jis šviesdina saulę
ir nokina vaisių. Tai Jame visi mes „įgyvename, judame
ir esame“ (Apd 17, 29). Jo garbei gieda ir brolis fazanas
savo rykavimu saulei tekant, ir brolis vyturiukas savo
čirenimu viršum bąlančių laukų. Visa kūrinija yra pilna
Viešpaties garbės. Reikia tik ją paliesti, ir ji suskambės.
Reikia tik jai mostelti, ir ji prabils, kaip prabyla orkestras
dirigento ženklui. Žmogus ir yra tasai, kuris būlį prabil
da Viešpaties garbei. Jo kviečiama ji kniumba ant veido,
kaip anie Ąpreiškimo gyvūnai, ir taria: „Pagarba, galybė
ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius“ (7, 12).
Sv. Pranciškus jautė šį aukštą žmogaus pašaukimą,
todėl kiekviena proga kvietė pasaulio daiktus giedoti Ga
lybių Dievui. „Tebūnie pagarbintas mūsų Kūrėjas, broli
fazane,— kalbėjo jis šiam gražiam paukščiui.— Giedok
Dievo garbę, broli žioge“,— kreipėsi jis Porciunkulėje į
žolėje čirškiančius vabalus. Kiekvienas daiktas buvo šv.
Pranciškui nebylus garbinimo žodis. Visa gamta jam bu
vo didžiulė gaidų knyga, iš kurios jis sėmėsi melodijų
savoms giesmėms. Ir jis giedojo — išsivilkęs šilko drabu
žius ir juos grąžinęs savo tėvui, taikindamas Asyžiaus
vyskupą su pasauline miesto vyresnybe, eidamas per
Gubio girią ir užpultas plėšikų, gulėdamas ligos patale
ir galop mirdamas. Paskutinis šio didžio šventojo žemiš
kasis atodūsis taip pat buvo giesmė: „Voce magna ad
Dominum clamo“ (Ps 142).
Tačiau šv. Pranciškus buvo ne tik giesmė apskritai,
bet saulės giesmė; vadinasi, giesmė skaidros ir džiaugsmo.
Nietzsche’s beprotis, paskelbęs rinkos miniai, esą Dievas
yra miręs, taip pat giedojo, tačiau nebe džiaugsmo ar
pergalės himną, o „requiem“— liūdesio, gėlos ir šiurpo
giesmę, nes buvimas be Dievo yra lik liūdesys, šiurpas ir
gėla. Tai metas, kai reikia degti žiburius jau priešpiet.
Tai atkabintos žemės būsena. Ji taip pat yra giesmė, bet
jau pakasynų raudos prasme. Šiuo atžvilgiu šv. Pranciš
kus yra Nietzsche’s priešginybė. Jo giesmėje „requiem"
aidų nėra. Dievas jam yra gyvas, visur jaučiamas, visur
sutinkamas, todėl visur ir visados garbinamas. Net mirtis
įsijungia į šią visuotinę „Gloria“. Kai gydytojas pasku
tinės šventojo ligos metu jam pareiškė, jog jis ¡gyvensiąs
tik gal kokį mėnesį, ne daugiau, šventasis patylėjo va
landėlę, o paskui sušuko: „tad ateik, sesute mirtie!“ ir
čia pat savo jau seniau parašytai „Saulės giesmei“ pri
8
dūrė naują posmą: „Pagarbintas būk, Viešpatie, mūs kū
no mirtimi, iš kurios nė vienas ištrukti negali11. Kas yra
giesmė Visagaliui savo buvimu, tas pasilieka ¡giesme ir
savo mirtimi. Buvęs giesmė visą savo gyvenimą, šv. Pran
ciškus ir mirė su psalmės garsais lūpose. Jis buvo giesmė
ligi galo: saulės giesmė giliausia šių žodžių prasme.
Knygos turinį, brangusis Prelate, sudaro ne istorinis
šv. Pranciškaus gyvenimo aprašymas, bet filosofinė bei
teologinė šio gyvenimo sklaida, kaip kad ir Jūs patys
buvote pageidavę. Asyžiečio biografijų turime pakanka
mai, pradedant „Dies irae“ autoriaus Tomo Celano atsi
minimais ir baigiant moderniais P. Sabatiero (1894),
G. Schnūrerio (1902), H. Thode’s (1904), J. Joergenseno
(1908), V. Facchinetti’o (1936), P. Cuthberto-J. Wildlo-
cherio (1927) tyrinėjimais. Bet mums stinga šv. Pranciš
kaus elgesio pagilinto nagrinėjimo. Asyžiaus Neturtėlis
yra buvęs didžiai nuostabus žmogus. Tiek jo amžininkams,
tiek ir mums patiems atrodo, kad jo idealas esąs nepasie
kiamas. Juk pagrindinis priekaištas, kurį kardinolų kolegija
darė pirmajai šv. Pranciškaus regulai, ir buvo tasai, kad
jos reikalavimai esą prašoksią žmogaus jėgas. Ir jeigu
ne kard. Jonas Colonna, šv. Pranciškus būtų 1209 m.
popiežiaus pripažinimo savam ordinui negavęs. Tačiau
kard. J. Colonna suvokė šventojo mintį ir priekaištaujan
tiems kardinolams atsakė: „Sis žmogus nori tiktai vieno:
gauti mūsų leidimą gyventi pagal Evangeliją. O mes sa
kome, jog tai peržengią žmogaus jėgas. Šitaip tvirtindami
mes pareiškiame, kad Evangelija yra neįvykdoma. Ar tai
nėra pasityčiojimas iš paties Kristaus, Evangelijos auto
riaus?“
Šiuos žodžius reikia pakartoti ir mūsų laikams, nes
ir mūsų amžius ne sykį stebisi šv. Pranciškumi, tačiau ne
todėl, kad jame regėtų paskutinį krikščionį, įvykdžiusį
Evangeliją ligi galo, o todėl, kad Asyžiaus šventasis jam
atrodo buvęs „originalus žmogus“, gyvenęs kitaip negu
visi. Jis buvęs ne krikščioniškosios egzistencijos taisyklė,
bet greičiau jos išimtis, kurių kartas nuo karto pasitaiką
Bažnyčios istorijoje. Todėl savo knygoje ir noriu pasklai
dyti šio „originalaus“ šventojo būtį ir pažiūrėti, ar nėra
jos „originalumui“ gilesnio pagrindo; ar krikščioniškoji
egzistencija, kaip Evangelijos atvaizdas, nėra „originali“
pačia savo esme ir ar tai, ką mes šiandien laikome gyve
nimo „taisykle“, nėra kartais tik šio gyvenimo šešėlis,
ne jo išjuoka, iškreipimas ir pasityčiojimas iš Kalno pa
9
mokslo ir iš viso išganomojo Kristaus žygio? Po savo
mirties šv. Pranciškus buvo jo amžininkų pavadintas „ant
ruoju Kristumi“. Šį pavadinimą pripažino ir pop. Pijus XI
enciklikoje „Rite expiatis“ (1926 m. bal. 30 d., nr. 5).
Tačiau argi tuo Bažnyčia nenorėjo pasakyti, kad Šv. Pran
ciškaus būtis yra buvęs tobulas Evangelijos įvykdymas?
Be abejo, vykdymo būdai bei priemonės gali ir turi kisti.
Panieka pinigui, sakysime, nebūtinai turi reikštis jį iš
metant ant mėšlo krūvos arba lūpomis padedant ant asilo
išmatų. Bet panieka kaip tokia turi pasilikti, nes ji yra
sudedamasis krikščioniškosios egzistencijos pradas. Kitaip
tariant, šv. Pranciškaus būtis yra amžinųjų Krikščionybės
vertybių įkūnijimas, apvilktas asmeniniu ir istoriniu dra
bužiu. Amžių eiga keičia šį drabužį, bet ji negali išju
dinti Evangelijos vertybių, ¡glūdinčių pačiame Kristuje,
kuris yra visados dabartinis: vakar, Šiandien ir per amžius.
Mano tad uždavinys ir buvo: nuvilkti šį istorinį bei asme
ninį drabužį, neteikti jam reikšmės, bet užtat ¡pasklaidyti
pastovias vertybes Asyžiečio gyvenime bei veikime, mė
ginant surasti gilesnį jų pagrindą pačioje Krikščiony
bėje. 5v. Pranciškus buvo nepaprastai nuoseklus krikščio
nis. Paėmęs arklą į rankas, jis nebesidairė atgal. Mus nu
stebina šis jo nuoseklumas, bet kartu ir sugėdina, nes
parodo, jog kiekviena mūsų pastanga laikyti Evangeliją
neįvykdoma sudūžta į „antrojo Kristaus“ pavyzdį.
Visą šios knygos medžiagą sutelkiau aplinkui keturis
didžiuosius mūsų gyvenimo stulpus: aplinkui gamtą, turtą,
žmogų ir Dievą. Aplinkui juos sukamės mes visi, aplinkui
juos sukosi ir šv. Pranciškus. Todėl jo turėtas bei reikš
tas gamtos pergyvenimas bei valdymas, jo santykiai su
turtu bei visiška jo elgetystė, jo buvojimas tarp žmonių
ir kultūros vertybių, galop jo skendėjimas Dievuje ir jo
nuostabi pagarba Bažnyčiai sudaro pagrindinius šios kny
gos skyrius, kuriuose iškyla visa eilė dar smulkesnių
klausimų. Ar į Šiuos klausimus yra tinkamai mano atsa
kyta ir ar Asyžiaus šventojo elgesiai iš tikro yra kiek gi
liau nušviesti, pasakysite Jūs, Prelate, šią knygą perskaitę.
Biografinės medžiagos saviems svarstymams ėmiau:
1) iŠ pačių pirmųjų šv. Pranciškaus biografijų-atsiminimų,
savo metu parašytų J. Ceprano, T. Celano, šv. Bonaven
tūro, išleistų O. Karrero (Manesse Verlag, Zürich); 2) iŠ
Fioretti’o legendų, išleistų to paties O. Karrero (italų ir
vokiečių kalbomis, ten pat); 3) iš J. Joergenseno biografi
jos (München, 1935), kuri yra išversta ir mūsų kalbon.
10
Jokių šv. Pranciškaus gyvenimo aiškinimų sąmoningai
nenaudojau, nes man norėjosi pačiam susidurti su šio gy
venimo įvykiais jų tikrovėje, kol jie dar nėra pridengti
žmogaus mintimi. Man buvo svarbi tiktai istorinė me
džiaga.
Mielasis Prelate, leiskite man dabar Jums šią knygą
įteikti ir šia proga viešai Jums padėkoti už tą nuolatinį
rūpestį, kuriuo Jūs mane supote darbo metu.
Giliai Jus gerbiąs
A. Maceina
: Pirmas skyrius. (
Šventasis Pranciškus .
GAMTOJE
r.* 't; T
o •«. •
.»r I. GAMTOS PERGYVENIMAS
I. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie šv. Pran
ciškų pastebi, kad šiandienis pasaulis garbina Asyžietį ne
tik kaip poetą ar visuomeninio gyvenimo keitėją, bet ir
kaip „gamtos mylėtoją, kuris žavėjosi negyvosios kūrini
jos didingumu, žvaigždžių spindėjimu, maloniais Umbri-
jos kalnais bei slėniais, gyvūnijos grožiu ir, tarsi Adomas
nekaltoje rojaus būsenoje, suprato gyvulius, mezgė su jais
draugiškus ryšius, kalbėjosi su jais ir lenkė juos savo įsa
kymams“ Iš tikro, pakanka tik žvilgtelėti į šio didžio
šventojo kelią, kad pastebėtume, kokio gilaus vidinio sąly
čio būta jame su gamtiniu pasauliu. Pradedant nakties
pergyvenimu Asyžiaus gatvėse 1205 m. vasarą, kai šv.
Pranciškus pirmą ¡kartą aiškiai pajuto prabylantį Dievą,
ir baigiant atsisveikinimu su Aivernos kalnu 1224 m. ru
denį, kai Šventasis grįžo į Porciunkulę nešinas Kristaus
žaizdomis savo -kūne, gamta visą laiką buvo įsijungusi į jo
buvimą, visą laiką ji buvo arti jo; ne, jt buvo jame pa
čiame; ji sudarė jo būties dalį, jo rūpesčių objektą; ji
buvo jo globotinė ir mokinė. „Javų laukai ir vynuogy
nai, žemės akmenys ir miškai, plačios pievos, čiurleną
upokšniai, vešlūs sodai, žemė, ugnis, oras, vėjas,— visa
žadino kūdikiškai nekaltą jo sielą Dievo meilei ir džiaugs
mingam klusnumui“ (Celano 106). O gėlės, „kokį
džiaugsmą jis jame, žiūrėdamas į jų lytis ir traukdamas
į save jų kvapą!“ (Celano 105). Prie savo gyvenamos tro
belės jis liepė kuo daugiausia jų sodinti, kad broliai turėtų
kuo džiaugtis. Džiaugsmas Viešpaties pasauliu buvo pir
masis šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimas.
Juo tačiau šis pergyvenimas nesibaigė. Meninis susi
žavėjimas, taip giliai užgavęs poetinę Asyžiečio sielą, buvo
tiktai įvadas. Šv. Pranciškus matė, kad gamta yra nelai
minga ir kenčianti, kad ji tyliai šaukiasi žmogaus pagalbos
12
ir laukia savo išvadavimo. Ir šventasis ją vadavo: jis mai
tindavo žiemą žvirblius ir bites, atpirkdavo vežamus par
duoti ėriukus, pakeldavo nuo tako kirminą, neleisdavo
pjauti žolės ir gesinti ugnies. Radęs sykį kilposna įkliuvusį
kiškį, išvadavo jį sakydamas: „Broli kiškeli, kodėl leidais
apgaunamas“ (Celano 103). O atėjęs prie upės ir pamatęs
žveją su tinklu, pilnu žuvų, ėmė jas į rankas, glostė, kal
bėjosi su jomis ir tyliai jas leido atgal į vandenį. Gamtos
globojimas, nuolatinis jai paramos teikimas padarė šv.
Pranciškų tikru „būties sargu“, kokiu žmogų nori matyti
M. Heideggeris2. Tai yra sena Šventraščio mintis, iš
reikšta jau pačiuose pirmuosiuose jo ¡puslapiuose: Dievas,
sukūręs žmogų, apgyvendino jį Edeno sode, kad jis „šį
įdirbtų ir sergėtų“ (Pr 2, 15). Būti sargu yra pirmykštis
žmogaus paskyrimas. Sv. Pranciškus giliai jautė šį pagrin
dinį žmogiškosios būties bruožą, todėl pergyveno gamtą
kaip paties Kūrėjo jam patikėtą, kurią jis turįs puoselėti
ir už ją atsakyti. Gamtos globojimas yra antrasis bruožas
šv. Pranciškaus santykiuose su pasauliu.
Gilus žmogaus sargišk-umo pajautimas padarė, kad
ir artimas, kurį Kristus liepė mums mylėti, šv. Pranciš
kui buvo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas kitas
Viešpaties padarėlis. Savo broliais bei seserimis šventasis
vadino saulę ir žemę, mėnulį ir žvaigždes, vėją ir debesis,
fazaną, vyturiuką ir žiogą. „Ligi pat kirmėlaičių siekė jo
meilė“ (Celano 105). Todėl rengdamasis po didžiojo susi
kaupimo dienų, atliktų Alvemos kalne, grįžti atgal, jis at
sisveikino ne tik su ten pasiliekančiais broliais, bet ir su
visa gamta, kurioje jis kelias dešimtis dienų buvo gyvenęs
ir kuri buvo tapusi jo ekstazių liudytoja; „Sudiev, šventa
sis kalne! Sudiev, Alverna! Sudiev, tu angelų kalne! Su
diev, broli sakale, kuris mane rytais pažadindavai savo
rykavimu. Dėkui tau už rūpestį manimi! Sudiev ir tu,
didžioji uola, ant kurios aš meldžiausi. Jau nebegrįšiu jūsų
aplankyti“ (Fioretti). Meilė kiekvienam padarui yra tre
čiasis bruožas, kuriuo reiškėsi gamtos pergyvenimas Šv.
Pranciškaus sieloje.
Sis tad įvairialypis pergyvenimas kaip tik ir randa
atgarsio dabartinio žmogaus sieloje. Daugelis šv. Pran
ciškaus gyvenimo bruožų išsprūdo mūsų laikams iš akių:
nuostabiai skaistus jo santykis su moterimi, jo panieka
pinigui, pastovios buveinės vengimas, elgetavimo prasmė,
pagarba dvasiškiams, rūpestis Dievo Namais. Tačiau jo
meilė gamtai nebuvo ir nėra pamiršta. Ji ir šiandien tebe
13
