Table Of ContentPaklaikusi planeta prie katastrofos
slenksčio: teroro aktai, epidemijos, genų
inžinerijos eksperimentai, kol vieną
dieną savaip išprotėjęs mokslininkas
paverčia vartotojiško absurdo pasaulį
negyvenama dykuma.
Naujausias Kanados rašytojos, Booker,
Giller ir daugelio kitų prestižinių literatūros
premijų laureatės Margaret Atwood romanas
„Oriksė ir Griežlys“ nukelia skaitytoją j ne
tokią jau tolimą ateitį, kuri laukia žmonijos,
visas vertybes paaukojusios dėl vartotojiškos
gerovės. Pagrindinis veikėjas Džimis, išlikęs
po globalinės katastrofos su būreliu mutantų
ir pasivadinęs Sniego žmogumi, stengiasi
suvokti, kas atsitiko, kodėl staiga sugriuvo
pasaulis. Kurdama jai įprastą dviplanį
pasakojimą, autorė sugrąžina jį į praeitį:
Sniego žmogus mintimis grįžta atgal į
jaunystę, dar sykį išgyvena savo keistą ir
tragišką meilę pornožvaigždei Oriksei, kurią,
beje, savaip myli ir globoja jo vienintelis
draugas ir blogio genijus Griežlys. Meilės
drama pavirsta viso pasaulio katastrofa.
MARGARET A T W O O D
irOriksė
Griežlys
Iš anglų kalbos vertė
Valdas V. Petrauskas
Alma littera
UDK 820-3
At 58
Versta iš:
Margaret Atwood
ORYX AND CRAKE. Toronto,
McClelland & Stewart Ltd., 2003
Valdas V. Petrauskas —
Lietuvos rašytojų sąjungos,
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos,
Kanados literatūros vertėjų asociacijos narys
Knygos vertimą parėmė
KANADOS MENŲ TARYBA IR
KANADOS UŽSIENIO REIKALŲ IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS
MINISTERIJA
The Canada Council Le Conseil des Arts
for the Arts du Canada
AND
THE DEPARTMENT OF FOREIGN AFFAIRS AND
INTERNATIONAL TRADE CANADA
ISBN 9955-08-663-7
© 2003 O. W Toad Ltd
© Vertimas į lietuvių kalbų. Vuldas V. Petrauskas. 2004
O Leidykla ,A.Ima littera“, 2004
Mano šeimai
Galėčiau kaip ir kiti nustebinti Tamstą keistais
ir neįtikėtinais pasakojimais, bet man arčiau širdies
paprastu stiliumi ir be jokių įmantravimų
isdėstyti gryną teisybę, nes mano pagrindinis tikslas —
ne teikti Tamstai pramogą, bet atverti akis į pasaulį.
Jonathan Swift,
Guliverio kelionės
Nejaugi nebėra išeities?
Neįmanoma atmintinai išmokti šios žemės gyvenimo taisyklių?
Nejaugi nebėra nei kelio gairių, nei prieglobsčio?
Nejaugi nebėra nieko, tik stebuklas — šuolis nuo bokšto
šelmens?
Virginia Woolf,
Švyturio link
Turinys
1 Mangas (10)
^ Duženos (13)
Balsas (18)
O Laužas (22)
Organikos ūkiai (29)
Pietūs (36)
Q Vidurdienis (42)
^ Liūtis (49)
A Skunkėnas (52)
Plaktukas (63)
Griežlys (73)
Smegenų suminkštėjimas (80)
Kviestukės (92)
5
Miltai (98)
Žuvis (102)
Butelis (109)
6 Oriksė (116)
Paukščių giesmės (125)
Rožės (130)
Piksilendo džiazas (137)
7 Sveltana (150)
Murkimas (158)
Mėlis (167)
Gardumėlis (176)
Gardučiai (182)
Taikomoji iškalba (189)
Aspergerio universitetas (197)
Šuolkai (204)
Hipotezės (212)
Būtovė (219)
Žygis (226)
Jaunystės eliksyras (232)
Viesulas (240)
Grobuonys(246)
Atjauna (253)
Garažas (258)
Be atramos (262)
Kiauloidai (270)
Radijas (274)
Siena (279)
Iškyla į plebopolį (286)
PalaimaPlius (294)
Apkvaišęs Adomas (302)
Dausa (306)
Įsimylėjęs Griežlys (312)
Maistas išsineštinai (323)
Hermetinė užsklanda (329)
Kupolas (336)
Keverzonės (340)
Išlikėliai (351)
Stabas (358)
Pamokslas (365)
Pėdos(370)
Padėka(374)
1
Mangas
Sniego žmogus pabunda prieš auštant. Guli nejudėdamas,
klausydamasis kylančio jūros potvynio, bangų, viena po kitos
virstančių per užtvaras, šū-šūū, šū-šūū, sakytum širdies tvinks
nių. Taip būtų gera patikėti, jog vis dar miega.
Rytuose pilkšvo ūko aptrauktas horizontas jau blykšo rausva
grėsminga žara. Keisčiausia, kad aušrota padangė vis dar atrodo
švelni. Jos fone tamsiais pavidalais dūluoja pakrantės dango
raižiai, neįtikėtinai dunksodami virš rausvuojančios melsvos
lagūnos. Pajūryje lizdenančių paukščių kryksmas ir tolimas
vandenyno griausmas, bangoms graužiant dirbtinius rifus — su
rūdijusias mašinų dalis, krūsnis plytgalių ir skaldos, — atrodo
beveik kaip automobilių gausmas švenčių dienomis.
Iš įpročio jis dirstelėja j laikrodį — nerūdijančio plieno dė
želę su nusitrynusią aliuminio apyranke, vis dar spindinčią,
nors mechanizmas jau seniai sugedęs. Dabar segi jį kaip savo
vienintelį talismaną. Tuščias ciferblatas rodo esamą laiką: nulis
valandų. Kiekvienąsyk, suvokus, kad nebėra oficialaus vietos
laiko, jį nukrečia šiurpas. Niekas niekur nežino, kelinta dabar
valanda.
— Nusiramink, — liepia jis sau.
Keliskart giliai įkvepia oro, paskiau pasikaso vabzdžių su
kandžiotas vietas, ne pačias opas, bet aplink, kad nenudrėkstų
šašų: to dar betrūko, kad užsikrėstų kraujas. Jis apsižiūri aplink,
ar nešmirinėja apačioje laukiniai gyviai: ramu, nematyti nei
žvynų, nei uodegų. Pasigelbėdamas pakaitais čia kaire ranka
