Table Of ContentAtimk iŠ tautos kalbą, ir tautos nėra
Palaimintasis Jurgis Matulaitis
Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei
lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei
per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsi
kvošės, — tąsyk mums ir kapuose bus
lengviau smagiau ilsėtis
J. Basanavičius
Stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu
jos ramsčiu yra prigimtoji kalba
V. Kudirka
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt
J. Zauerveinas
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
;
Norint sau eitų ji pamažu
Nebesulaikyti naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu
Maironis
Lietuvos Taryba ... skelbia atstatanti
nepriklausomą demokratiniais pamatais
sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine
Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo
visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę
su kitomis tautomis
Vasario 16 d. aktas
Mūsų gimtoji kalba — mūsų geroji mo
tina auklėtoja
A. Smetona
Zigmas
Zinkevičius
Lietuvių
kalbos
istorija
Zigmas
Zinkevičius
Bendrinės
kalbos
iškilimas
®
Vilnius
Mokslo ir
enciklopedijų
leidykla
1992
UDK 808. 82-01
ZJ-102
Recenzavo
filologijos m. dr. V. Ambrazas
ir istorijos m. dr. A. Tyla
© Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992
Pratarmė
Pirmojo tomo („Lietuvių kalbos kilmė“, V., 1984) aplanke nurodyta,
kad visą „Lietuvių kalbos istoriją“ sudarys ne mažiau kaip 5 knygos.
Penktoji turėjo būti skirta dabartinės bendrinės kalbos iškilimui ir rai
dai iki mūsų dienų. Jai tiek daug planuota todėl, kad turėjo apimti „baltų
dėmių“ laikotarpi ir rašant ano meto sąlygomis daug ką neišvengiamai
būtų tekę praleisti, nutylėti. Beje, ir jos pasirodymo tikimybė kėlė abe
jonių: juk bendrinės kalbos iškilimą lėmęs tautinis atgimimas ir ją
įtvirtinęs Lietuvos Respublikos laikotarpis priklausė politiniam tabu.
Autorius vylėsi, kad penktajai knygai darbo sąlygos galės pasikeisti ir
nebereikės kalbėti puse lūpų. Tuo atveju nagrinėjamas laikotarpis i vie
ną knygą nebesutilptų. Todėl nurodant būsimų knygų skaičių ir buvo
įrašyta: ne mažiau kaip penkios knygos.
1988 m. vasaros įvykiai situaciją iš esmės pakeitė. „Baltąsias dėmes“
reikia ne nutylėti, bet užpildyti. Tautai atgimstant ir kalbos istorikas pri
valo įnešti savo indėlį šalinant melą. Todėl nieko nebus praleidinėjama,
nutylima, trumpinama. Užtat ši penktoji knyga apims tik laikotarpį
iki Lietuvos Respublikos okupacijos (ji neliečiama). Po poros metų
pasirodys šeštoji knyga, skirta apžvelgti lietuvių kalbos istorijai nuo
nepriklausomybės netekimo iki mūsų dienų.
Ankstesnėse knygose ne kartą buvo akcentuojama, kad kalbos raidos
nevalia atplėšti nuo ja kalbančių žmonių istorijos. Ekstralingvistinių
duomenų neretai būdavo pateikiama gal net daugiau negu reikėtų. Tuo
siekta supažindinti lietuvių skaitytojus su savo tautos praeitimi, kurią
tiesioginiu būdu objektyviai išdėstyti tada buvo draudžiama. Be to, kal
bininkus cenzūra mažiau kontroliavo negu istorikus. Veikalo vientisumo
dėlei dėstymo pobūdis ir toliau nebus keičiamas, juoba kad Rietuvių
kalbos istorija“ skiriama ne vien kalbininkams, bet ir platesnei visuomenei,
prastai pažįstančiai savo tautos praeitį. Kalbos raida atrodo natūralesnė
krašto įvykių fone. Malonu, kad ankstesniuose tomuose pateiktas Lietu
vos istorijos faktų traktavimas atitinka tikrovę, neiškraipytas bolševiki
nės konjunktūros. Koreguoti nieko nereikia, nebent vieną kitą formula
vimą ar terminą (tada privalomą), kurie tegu primins skaitytojui „anuos
laikus“.
Šiame tome nagrinėjamas laikotarpis lietuvių kalbos istorikų menkai
ištirtas. Kiek daugiau buvo nagrinėtas tik tautinis atgimimas XIX a.
pabaigoje—XX a. pradžioje. Reikšmingi Petro Joniko, Jono Palionio,
Arnoldo Piročkino darbai, kuriais nemaža naudotasi, taip pat istoriko
5
Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ (K., 1936 m.), dar nese
niai buvusia draudžiamųjų knygų sąraše. Šį tomą rašant pirmą kartą
laisvai naudotasi bostoniške „Lietuvių enciklopedija“ (I—XXXVII
tomais), Prano Čepėno „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“ (Čikaga,
1977—1986) ir kitais mūsų darbščiųjų emigrantų mokslininkų veikalais
(anksčiau pavykdavo tik atsitiktinai įjuos žvilgterėti), parūpintais dau
giausia Aleksandro Dundulio ir kitų čikagiškių bičiulių, kuriems autorius
nuoširdžiai dėkoja.
Kaip ir IV tome, žodžių rodyklė nededama. Paskutiniame tome bus
ne tik lietuviškų, bet ir kitų kalbų suvestinės (visų tomų) žodžių, taip
pat pavardžių rodyklės. Autorius taip daryti tikėjosi jau leisdamas I
tomą. Tačiau prie I—III tomo teko pridėti dalines, iš esmės dubliuojan
čias ir nelabai reikalingas rodykles dėl sąjunginio „GOST“ reikalavimų,
kurie, beje, nuolat kito (dar neseniai vos pavykdavo išprašyti rodyklių
ten, kur jos būtinai reikalingos!). Dėl tos pačios priežasties ne visuomet
pasisekė visuose tomuose išlaikyti vientisą citavimo, šaltinių nurodymo
ir šiaip apiforminimo tvarką. Į tai žiūrėtina kaip į epochos atspindį.
Šios knygos rankraštis baigtas rašyti 1990 m. rugsėjo mėnesį. Į vėliau
pasirodžiusius veikalus nebebuvo galima atsižvelgti.
Autorius dėkoja tomo recenzentams Vytautui Ambrazui ir Antanui
Tylai, taip pat Aldonui Pupkiui už vertingus formulavimų, stiliaus ir
kitus patikslinimus.
LIETUVIŲ KALBA TAUTINIO ATGIMIMO
LAIKOTARPIU
Politinė, ekonominė ir kultūrinė situacija
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) padaliji
mo 1795 m. etnografinė Lietuva buvo suskaldyta. Didžioji jos dalis
atiteko Rusijos imperijai, mažesnė dalis — Prūsijos karalystei, nuo
1871 m. tapusiai Vokietijos imperijos sudėtine dalimi. Rusijai atitekę
lietuviai negavo jokios autonomijos. Negana to, carinė valdžia taip
sutvarkė administracinį krašto padalijimą, kad jis nesutaptų su etnogra
finėmis ribomis (Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijos padarytos
mišrios: į kiekvieną įėjo lietuvių, gudų ir lenkų gyvenami plotai),
kad tasai padalijimas skaldytų, o ne jungtų tautą. Net oficialiai panai
kintas Lietuvos vardas: pradėta vadinti Šiaurės vakarų kraštu (Ce-
teposanadubiū tcpaū).
Dėl stiprios polonizacijos, vėliau ir rusifikacijos, XIX a. antrojoje
pusėje ne tik lietuvių didikai, bet ir platieji bajorų sluoksniai, dauguma
dvasininkų, taip pat miestų gyventojai buvo gerokai nutautę. Lietuviš
kai kalbėjo bemaž vien valstiečiai — baudžiauninkai, tada sudarę
lietuvių tautos gyvybingąjį branduolį. Sparčiai kylant švietimui, augo
jų tautinis sąmonėjimas.
1863 m. sukilimas susilpnino Europos pagrindinę reakcijos tvirto
vę — carizmą, sudarė sąlygas feodalizmo liekanoms likviduoti. Pra
dėta reikalauti luomų lygybės. Po baudžiavos panaikinimo lietuviškai
kalbantys valstiečiai palengva kopė iš skurdo. Labiausiai atkutę kūrė
stambesnius ūkius. Tačiau daug buvusių baudžiauninkų tebegyveno
skurdžiai, dalis Parsisamdydavo turtingesniesiems. Kaime didėjo tur
tinė diferenciacija. 1905 m. buvo panaikinti žemės išperkamieji mokes
čiai, o kitais metais palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Tai
dar labiau pagyvino žemės ūkį. Kilo jo produktyvumas. Pamažu
nyko trilaukė sistema. Pradėta vartoti geresnius darbo įrankius: me
dinius arklus ėmė keisti geležiniai plūgai, atsirado spyruoklinių akė-
čių, daug kuliamųjų ir kitokių mašinų. Greta grūdų auginimo vis dides
nę reikšmę ėmė įgyti gyvulininkystė.
Buvusioje Užnemunėje, kurią imta vadinti Suvalkija, valstiečių
padėtis buvo geresnė. Čia žemės ūkis darė didesnę pažangą. Valstie-
Ciai greičiau skirstėsi į vienkiemius, ekonomiškai labiau stiprėjo.
7
Sparčiai augo miestai. Panaikinus baudžiavą per 40 metų daugelyje
miestų gyventojų patrigubėjo. Antai 1897 m. Vilnius turėjo 154,5 tūks
tančio, Kaunas — 70,9, Šiauliai — 16. Kilo pramonė, o su ja atsira
do darbininkai, dar palyginti negausūs ir daugiausia nelietuviškai kal
bantys, kiek papildomi iš nusigyvenusių valstiečių. Augo amatai ir
prekyba, kuriais vertėsi taip pat bemaž vien nelietuviai, daugiausia
žydai.
1882 m. žydams buvo uždrausta gyventi kaime ir turėti žemės. Nuo tada jie išti
sai susispietė miestuose, kur sudarė net iki pusės gyventojų. Susiklostė savitas Lietu
vos žydo tipas, skirtingas nuo kitų šalių žydų, gavęs litvdko (Lietuvos žydo) vardą.
Kilo krašto švietimas. Daugelis kaimiečių skaitė knygas. Jų vaikai
veržte veržėsi į mokslą. Pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis
Lietuva po Estijos ir Latvijos raštingumo atžvilgiu užėmė pirmą vietą
visoje Rusijos imperijoje. Bet tai lėmė ne valdinės mokyklos, o slap
tos kaimo mokyklėlės ir žmonių savišvieta namuose. Valdinėse mokyk
lose buvo mokoma rusiškai, ir jų kaimiečiai vengė. Tų mokyklų buvo
nedaug. Jose klestėjo rusiškas šovinizmas, skiepijamas nuolankumas
carizmui, skleidžiama stačiatikių tikyba. Lietuvių kalbos jose leista
turėti vos po vieną pamoką per savaitę, bet dažniausiai ir tos nebū
davo. Mokyta rašyti rusiškomis raidėmis, nes lietuviška spauda uždraus
ta. Carizmui labiau rūpėjo Lietuvą rusinti, negu šviesti ir kultūrinti.
Dėl to valstiečiai skaityti ir rašyti paprastai išmokdavo ne tose mokyk
lose, o namie arba slaptose kaimo mokyklėlėse, kurias valdžia griež
tai persekiojo. Buvo stropiai žiūrima, kad žmonės nesišviestų gimtąja
kalba. Lietuviškos spaudos draudimas ir tautinės mokyklos persekioji
mas — tai nenuplaunama dėmė carizmo istorijoje.
Valdžia neslėpdama siekė kraš
tą surusinti ir lietuvius paversti
r o B O P m
stačiatikiais. Į Lietuvą kėlė gy
Į1O JMTOBCKM ventojus rusus. 1860 m. jų buvo
apie 22 tūkstančiai, o 1897 m. —
jau net 175 tūkstančiai. Valdžios
įstaigose dirbo bemaž vieni rusai
(stačiatikiams atlyginimas padi
dintas 50%), nesuprantantys lie
tuviškai ir nesistengiantys išmokti
vietos kalbos. Į juos žmonės
1 pav. Tokios iSkabos buvo ant sienų žiūrėJ° kaiP 1 svetimšalius oku-
įstaigose pantus, nekenčiamus ir žemos
8
