Table Of ContentKurt LEVV11N
Lauko teorija
socialiniuose
moksluose
Rinktiniai teoriniai
straipsniai
A L K
Kurt Lewin
(1890-1947)
KURT LEWIN
LAUKO TEORIJA
SOCIALINIUOSE
MOKSLUOSE
RINKTINIAI
TEORINIAI STRAIPSNIAI
PSICHOLOGIJOS VU Specialiosios psichologijos laboratorija
Vilnius
2007
UDK 159.92
Le379
Versta iš
Lewint Kurt
Field Theory in Sodai Science
Harper & Row, Publishers, Ine., 1951
Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas
Knygos leidimą rėmė VU Specialiosios psichologijos laboratorija
Iš anglų kalbos vertė Ugnė Lembutytė
Mokslinis redaktorius Remigijus Bliumas
Kalbos redaktorė Jolanta Storpirštienė
Korektorė Dalia Gabrytė
Maketavo Vida Vaidakavičienė
Nors knygos originalas išleistas 1951 m., net ir didelėmis pastangomis nepavyko
rasti jau nebeegzistuojančios leidyklos Harper & Rotu teisią perėmėjo. Todėl VU
Specialiosios psichologijos laboratorija įsipareigoja apmokėti leidimą spausdinti,
kai tik pavyks surasti šios knygos teisių turėtoją.
ISBN 978-9955-636-05-2
© Harper & Row, Publishers, Ine., 1951
© VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2007
© Vertimas į lietuvių k., Ugnė Lembutytė, 2007
5
T urinys
Pratarmė | 7
Įvadas | 16
I. PSICHOLOGIJOS FORMALIZACIJA
IR PAŽANGA | 20
II. LAUKO TEORIJOS KONSTRUKTAI | 49
III. „LAUKO DABARTINIU METU“ APIBRĖŽIMAS | 61
IV. LAUKO TEORIJA IR MOKYMASIS | 77
V. REGRESIJA, RETROGRESIJA IR RAIDA | 103
VI. LAUKO TEORIJA IR EKSPERIMENTAS
SOCIALINĖJE PSICHOLOGIJOJE | 144
VII. SOCIALINĖS PSICHOLOGIJOS
TYRIMO PROBLEMOS | 168
VIII. PSICHOLOGINĖ EKOLOGIJA | 183
IX. GRUPINĖS DINAMIKOS RIBOS | 201
X. ELGESYS IR RAIDA KAIP VISOS
SITUACIJOS FUNKCIJA | 251
Priedas | 314
Rodyklė | 350
Paaiškinimai. Parengė R. Bliumas | 361
Psichologinių lauko jėgų genijus. R. Bliumas | 363
Pratarmė
Kai bus rašoma XX amžiaus minties istorija, Kurt Lewin, be abejonės,
bus laikomas vienu iš nedaugelio žmonių, kurio darbas iš esmės pakeitė
socialinio mokslo tėkmę kritiškiausiu raidos laikotarpiu. Per jo profesinį
gyvenimą, trukusį tik apie 30 metų, socialiniai mokslai plėtojosi nuo
spekuliatyvios sistemos sukūrimo stadijos, įveikė perdėto empirizmo eta
pą, kai faktai buvo renkami dėl jų vidinio įdomumo, ir pasiekė brandes
nės raidos stadiją, kai duomenys jau renkami atsižvelgiant į reikšmę sis
teminėms teorijoms. Nors socialiniai mokslai dar tik įžengė į šį, trečiąjį,
etapą, Lewino darbas itin pagreitino jų raidos tempą. Lewin pirmiausia
buvo psichologas ir esminis jo indėlis priklauso šiai sričiai, tačiau moks
lininko darbo įtaka toli peržengė tradicinės psichologijos ribas.
Viena tokios plačios įtakos priežasčių ta, kad didžioji jo darbo dalis
skiriama pažinti metodologinėms ir konceptualioms prielaidoms, kurios
padėtų plėtotis brandžiam žmogaus elgesio mokslui. Ankstyviausias Lewi-
no darbas Berlyne buvo skirtas lyginamajai mokslo teorijai. Tai buvo su
manymas, kuris jam, jaunam žmogui, leido išsiaiškinti, kokios turi būti
formalios išplėtoto visuomenės mokslo savybės. Paskui jis visą likusį gyve
nimą sistemingai dirbo kurdamas tokį mokslą. Iš šio ankstyvojo rūpesčio
būtinomis mokslinės pažangos sąlygomis išplaukęs kitas Lewino darbas,
aprėpiantis platų savitų psichologijos ir sociologijos temų spektrą, turėjo
atitinkamą linkmę ir akivaizdžią įtaką socialiniam mokslui apskritai.
Lewino įtaka socialiniam mokslui yra itin reikšminga, tačiau jo dar
bas gyvam esant niekada nebuvo visiškai sistemingai pateiktas prieina
ma forma vienoje vietoje. Dauguma anglakalbių socialinių mokslininkų
jį žinojo iš darbų Dinaminė asmenybės teorija ir Topologinės psichologijos
dėsniai. Nors šie veikalai puikiai pateikė pagrindinius jo darbų metme
nis, jie tik netiesiogiai nurodo sistemingesnį raidos tipą, atsiskleidžiantį
mažiau žinomose publikacijose: Genezės sąvoka fizikojey biologijoje ir
raidos istorijoje, Sąvokinė psichologinių jėgų pateiktis ir matavimas, keliuo
8 Pratarmė
se įvaduose bei prieduose prie daugelio jo bendradarbių publikacijų ir
straipsnių, kurie išmėtyti įvairiuose žurnaluose. Be to, šiose plačiau ži
nomose dviejose knygose nėra nė vieno iš tų našaus darbo atvykus į Ame
riką rezultatų. Dauguma ginčų dėl sistemingos Lewino pozicijos kilo dėl
to, kad jo darbas buvo žinomas tik iš dalies.
Šioje knygoje surinkti kūriniai turėtų padėti aiškiau suprasti siste
mingą Lewino indėlį į psichologijos ir sociologijos mokslus. Nors buvo
parašyti per palyginti trumpą gyvenimo tarpsnį (apytiksliai per paskuti
nius dešimt metų), jie išsamiai ir nuostabiai atskleidžia mokslininko pa
grindinį indėlį. Netgi tie, kurie jau susipažinę su kai kuriais skyriais,
nustebs supratę, jog skaitant juos nuosekliai dar kaną patiriamos naujos
įžvalgos ir giliau suprantama Lewino monumentalaus darbo reikšmė.
Šios knygos temą galima atskleisti išsamiu ir tiksliu atsakymu į klau
simą: „Kas yra lauko teorija socialiniuose moksluose?“ Į šį klausimą glaus
tas atsakymas pateikiamas III skyriuje: „Lauko teoriją turbūt geriausia
apibūdinti kaip metodą: būtent priežastinių ryšių analizės mokslinių kon-
struktų kūrimo metodą“ (p. 63). Vis dėlto atsakymas į šį klausimą svars
tomas visoje knygoje, pasitelkiant daugelį įvairių būdų, su konkrečiais
įvairių sričių pavyzdžiais. Kalbama apie tai, ką daro lauko teoretikas ir
kuo jis tiki. Aiškėja, jog lauko teorija veikiau yra požiūris į mokslinę
užduotį, o ne duomenų srities teorija.
Tad platesne prasme Lewin šioje knygoje analizuoja pagrindines
savybes, kurios apibūdina socialinio mokslininko našaus darbo meto
dus, kad ir kokia būtų jo teorinė orientacija. Kitaip tariant, jis aptaria
daug esminių mokslinio metodo klausimų, su kuriais tenka susidurti
visiems socialinių mokslų atstovams, ir siūlo sprendimus, besiremian
čius ne tiek absoliučiu požiūriu „teisinga ar neteisinga“, kiek tuo, kas
paskatintų mokslininką būti našesnį. Lewin tvirtai tiki, jog mokslas - tai
nenutrūkstanti kūryba, kai žengiama į priekį sėkmingai artėjant „prie
tiesos“ ir nuolat nukrypstant į nežinomybę. Tai, jog toks produktyvus
mokslininkas turi rūpintis mokslinio našumo klausimais, yra ne vien
sutapimas. Taip pat svarbu, kad nors Lewino asmeninę patirtį labai aiš
kiai dramatizavo politinė ir socialinė įtaka moksliniam našumui, jis jau-
Pratarmė
9
tesi priverstas maldauti, kad būtų pripažintos plintančios įtakos našu
mui, kylančios iš paties mokslininko įsitikinimų, susijusių su mokslo
filosofija. Jis aiškiai matė, kad net labiausiai į empiriką linkęs mokslinin
kas negali apsieiti be metafizinių ir epistemologinių hipotezių ir kad tos
hipotezės neišvengiamai kuria jo vartojamų aprašomųjų sąvokų prigimtį
ir būdą, kuriuo jis renka duomenis.
Nors šios knygos straipsniai kliudo daug temų, visi svarstymai re
miasi tam tikrais dėsniais, kartais gana eksplicitiškai, o kartais mažiau
akivaizdžiai. Gali būti naudinga trumpai patyrinėti, kaip Lewin nagri
nėja šias tris labiau pamatines išdavas. Pirmoji atskleidžia konstruktų
esmę socialiniuose moksluose ir konceptualizacijos procesą. Antroji sie
jasi su esminės „lauko“ sąvokos apibrėžimu. Trečioji atveria strategijos
klausimus, susijusius su reikiama pusiausvyra tarp griežtų, formalių sis
temų kūrimo ir mažiau tikslių, populiaresnių sąvokų vartojimo bet ku
rioje mokslo raidos stadijoje.
KONSTRUKTŲ VIETA
SOCIALINIUOSE MOKSLUOSE
Levvinui mokslininko darbo esmę sudaro deramas perėjimas nuo reiškinių
prie sąvokų. Jis įsitikinęs, jog šis konceptualizacijos procesas apima kai ku
riuos mokslininkui kylančius lemiamus uždavinius. Norėdamas išplėtoti
patenkinamą sąvokų sistemą, mokslininkas turi ypač rūpestingai rinktis bū
dą, kuriuo plėtoja sąvokas. Prieš sistemai tampant visiškai naudingai, jos
sąvokas reikia apibrėžti tokiu būdu, kad jos: 1) leistų analizuoti tiek „koky
binius“, tiek „kiekybinius“ reiškinio aspektus vienoje sistemoje; 2) tinkamai
pateiktų reiškinio sąlygines-genetines (arba priežastines) savybes; 3) paleng
vintų šių savybių matavimą (arba operacionalų apibrėžimą); 4) leistų tiek
apibendrinti iki universalių dėsnių, tiek konkrečiai nagrinėti atskirą atvejį.
Kaip galima sukurti tokias veiksmingas sąvokas? Lewin kaip orien
tyrą atrado „konstravimo metodą“, kuris anksčiau buvo išplėtotas mate
matikoje.
Nagrinėti kokybiškai skirtingus geometrinius visetus (tokius kaip
apskritimas, kvadratas, parabolė) kaip tam tikrų „konstrukcijos dėme
IO Pratarmė
nų (tokių kaip taškų ir poslinkių) tam tikro derinio produktą dar nuo
senovės graikų laikų buvo šio metodo paslaptis. Kartais jis vadintas „ge
netinio apibrėžimo“ metodu. Jis tuo pat metu gali susieti ir atskirti; jis
nesumenkina kokybinių skirtumų ir vis tiek atveria jų santykį bendriems
kiekybiniams kintamiesiems. E. Cassirer parodė, kaip tas pats metodas
sėkmingai taikomas empiriniuose moksluose, kur „konstrukcijos dėme
nys yra matematiškai aprašyti empiriniai objektai (pavyzdžiui, jėgos,
jonai, atomai) (II skyrius, p. 49).
Psichologijoje ir socialiniuose moksluose būtina panašiai išplėtoti
atitinkamus „konstrukcijos dėmenis“ bei šių dėmenų jungimo į sąvokų
sistemą būdus. Antrame skyriuje Lewin įžvalgiai svarsto šio proceso klau
simus. Tiems, kurie dirba plėtodami sąvokų sistemą, šiame skyriuje ypač
naudinga konstruktų konceptualių matmenų aptarus, nes būtent kon-
strukto matmens ypatybė lemia, kaip jį galima sujungti su kitais kon-
struktais ir išmatuoti. Šio svarstymo reikšmę ir praktinę vertę dar turės
iki galo įvertinti dauguma socialinių mokslų teoretikų.
Ši konceptualizacijos esmės analizė, nors labai abstrakti, yra svar
bi norint suprasti Lewino darbą, nes reikšmingiausia jo mokslinio in
dėlio dalis yra būtent konkretus šių dėsnių taikymas. Daugumos jo
puikiausių darbų esmė - konceptuali reiškinio, kuris anksčiau turėjo
tik populiarius apibūdinimus, „prigimties“ analizė. Ne sykį Lewin ima
kurią nors populiarią sąvoką, pavyzdžiui, „konfliktas“, „frustracija“ ar
„mokymasis“, ir ją paverčia objektu konceptualios analizės, kurią su
daro sąvokos konstrukcijos dėmenų aiškinimasis. Šiuos atskleidus,
reiškiniai, kurie ilgą laiką buvo vertinami kaip neprieinami moksli
niam tyrinėjimui, tapo vaisingomis eksperimentinio tyrimo temomis.
Ir, kaip nurodo Lewin IX skyriuje, netgi „tikrovė“, kurią mokslininkai
jiems priskyrė, dėl sėkmingos konceptualios jų esmės analizės pasikei
tė. Tokio proceso pavyzdžiai kartojasi visoje šioje knygoje, tačiau ypač
pažymėtini yra „ketinimo“ (I skyrius), „frustracijos“ (II skyrius), „mo
kymosi (IV skyrius), „regresijos“ (V skyrius), „paauglystės“ (VI sky
rius), „pasipriešinimo kitimui“ (IX skyrius) tyrinėjimai ir klasikinė „kon
flikto analizė (atliekama X skyriuje).
