Table Of ContentJ E V S E J U S C E I T L I N A S
Dlgi pašnekesiai
laukiant laimingos
mirties
Iš tų metų dienoraščių
Iš rusų kalbos vertė
FELIKSAS VAITIEKŪNAS
Leldykla’VAGA"
UDK 882(474.5)-94 Евцей Цейтлин
Ce 69 Долгие беседы в ожидании
счастливой смерти
Vilnius, Lietuvos valstybinis
žydų muziejus
Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas
© Jevsejus Ceitlinas, 1997
ISBN 5-415-00536-6 © Feliksas Vaitiekūnas, vertimas, 1997
"MIRTIES DIENA
VERTESNĖ
UŽ GIMIMO DIENĄ
Šiandien atsitiko tai, ko mano herojus laukė kelis dešimt
mečius. Jis buvo palaidotas.
Beje: aš pirmą kartą rašau apie Jokūbą Josadę būtuoju lai
ku. Jis mirė prieš tris dienas. Bet liežuvis neapsiverčia sakyti
apie jį: buvo.
O šiandien, devyniasdešimt penktųjų lapkričio dvyliktąją,
žemės grumstai sudunksėjo į jo karstą. Karste Josadės veidas,
kaip beveik visų mirusiųjų, buvo visiškai ramus. Tačiau jis ir
gyvas ramiai su manimi kalbėdavo apie savo mirtį. Pavyzdžiui,
kartą išklojo:
- Palydėjęs mane į kapines ne vienas klausinės: "O kas, tiesą
sakant, tas Josadė buvo meno pasaulyje? Literatūros kritikas?
Bet jo straipsniai seniai pamiršti. Dramaturgas? Tačiau jo pje
sių teatrai nestato. Kelių memuarinių laiškų seseriai ir dukrai
autorius? Tik pamanykit, plonutis sąsiuvinukas! Be to, glumi
na tai, kaip Josadė kalba apie žmones, ir, beje, apie save patį..."
Jis patylėjo. Gudriai šyptelėjo: - Štai tada, mano mielas, jūs
ištrauksite į dienos šviesą savo užrašus... Meldžiu - nereikia
panegirikų! Tebūnie paprasčiausiai papasakota apie Jokūbą
Josadę, kurio beveik niekas nepažinojo.
7
'M
BUTINAS PASIAIŠKINIMAS SKAITYTOJUI
Savo knygai aš renkuosi lyg ir keistą rakursą - herojaus
atsisveikinimą su gyvenimu.
Ne, aš visai nesivaikau originalumo. Rašau apie tai, kas jį
labiausiai jaudino. Ir kas buvo pagrindinis mūsų pokalbių
branduolys.
Pirmąją mūsų pažinties dieną, pačią pirmą valandą, vos ne
per pirmąsias penkias minutes, jis prisipažino:
- Ruošiuosi mirti. Ir tai galbūt geriausia, rimčiausia iš vis
ko, ką daugelį metų dariau.
Josadė tiriamai pažvelgė į mane:
- Kaip jūs manote, aš teisus?
Pasakiau jam tai, kuo nė kiek neabejoju: pasirengimas mir
čiai gali ne tik tapti gyvenimo būdu, bet ir pripildyti gyvenimą
realios prasmės. Štai tada ir paaiškėja, kaip kartą pasakė karalius
Saliamonas, kad "mirties diena vertesnė už gimimo dieną". Ir
čia, beje, nėra nieko nauja. Užtenka prisiminti religijos, filoso
fijos, kultūros istoriją.
Josadė šokte pašoko iš krėslo, apkabino mane:
- Vadinasi, mudu bendraminčiai!
Ir vis dėlto jis grįžo prie šito pokalbio po poros dienų. Jis dar
nepasitiki: o gal aš jį tiesiog mulkinu?
Pasitikslino:
- Ar jums teko sutikti žmonių, tarp jų ir rašytojų, kurių tiks
las būtų toks pat kaip mano dabar?
Aš prisimenu kai kuriuos žodžio menininkus - jų kūrybą
esu studijavęs anksčiau. Prisimenu poetą ir pastorių Kristijoną
Donelaitį: jis ėjo myriop rašydamas tragišką dienoraštį senų
parapijos knygų puslapiuose. Prisimenu vaikų rašytoją, buvusį
8
Sibiro šamaną: jis kaiįp estafetę visur vežiodavosi kartu maišelį
su protėvių kaulais - kartkartėmis jis kalbėdavosi su jų vėlėmis.
Prisimenu, kaip skausmingai domėjosi mirtimi Vsevolodas
Ivanovas - sovietinės rusų literatūros pradininkas ir "opozici
nis klasikas"...
Pagaliau - vos ne anekdotas! - pasakoju Josadei apie vieną
pažįstamą muzikantą. Vakarais jis guldavosi miegoti į karstą:
"Pratinuosi!" Ne, jis nebuvo beprotis. Visais kitais atžvilgiais jis
buvo kaip visi. Ir net gėdijosi šio savo "įpročio". Beje, aš jau se
niai savaip galiu paaiškinti tą jo keistenybę. Matyti, karstas
nuteikdavo muzikantą meditacijai, lyg ir primindavo amžiny
bę... Bet nutylėjau - juk mudu su Josade dar taip menkai pažįstami.
Tačiau jis iš karto - ir būtent taip pat! - man paaiškino situa
cijos esmę. Sušuko:
- Koks originalus, koksai savitas žmogus!
...Taip prasidėjo mudviejų pokalbiai. Pirmasis - 1990 metų
rugpjūčio trečiąją. Paskutinysis - kelios dienos prieš jo mirtį.
INTONACIJA IR ŽANRAS
- ...Man pasisekė! Aš pradėjau atsisveikinti su gyvenimu
prieš trisdešimt dvejus metus. Kaip tik tada, penkiasdešimt
aštuntaisiais, sutriko mano širdies ritmas. Jūs girdite? Man
pasisekė! Žmogus negalvoja apie amžinybę, kol nepriartėja prie
pat kapo.
Deja, negaliu perteikti nei jo žydiško akcento, nei prastos
rusų kalbos, nei ypatingų - visada lyg iš gilumos - jo balso
intonacijų.
Nebent sintaksė šiek tiek padės išlaikyti kalbos tėkmę.
9
Nebent galima prisiminti materialius, fizinius dalykus, - pa
vyzdžiui, jo judesius: kaip artistiškai užverčia galvą, seniokiš-
kai tursena į verandą, kaip staiga iš po raukšlėtos kaukės pažvel
gia besijuokiančios jaunos akys.
Iš pradžių užrašinėju jo monologus į paprastą sąsiuvinį.
Josadė supranta tokio darbo keblumą, širsta: kiek reikės pusla
pių sutalpinti jo gyvenimui! Tada atsinešu magnetofoną, kuris
jo nė kiek neglumina. Priešingai - apima kažkoks paslaptingas
džiaugsmas.
Šią Josadės "mįslę", kaip ir kitas, aš paprastai bandau įminti
kitą dieną po interviu.
Klausausi magnetofono juostelės. Tuo pat metu rašau savo
dienoraštį. Čia, dienoraštyje, fiksuoju (svarbiausia - trumpai!)
ir mudviejų pokalbius per vakarienę ar pasivaikščiojimų metu.
O paskutiniuosius trejetą ketvertą metų ilgai (kartais valan
domis) kalbamės telefonu. Dažnai josadė skambina pats. Pa
sakoja apie daug ką, nė kiek neabejodamas: aš užsirašinėju...
Ką gi, iš pat pradžių mes neslėpėme vienas nuo kito: kiek
vieno mūsų savi sumetimai.
Josadė: "Aš jau nebeturiu jėgų parašyti savo intymią, dva
sinę biografiją. Tegu ji lieka bent mūsų pokalbiuose, busimojo
je jūsų knygoje".
O aš nuo jo neslepiu pagrindinio savo tikslo, dėl kurio iš
Rusijos atvažiavau į Lietuvą. Tas tikslas daugeliui kelia nuos
tabą (kartais atvirą, kartais - neišsakytą). Taip, aš atvažiavau
čia, norėdamas užrašyti paskutiniųjų Lietuvos žydų pasako
jimus. Jų istorija turtinga kaip reta; artima praeitis tragiška
(Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintų Lietuvos žydų
10
skaičius beveik be precedento - 90 procentų); jeigu kalbėtume
apie litvakų gyvenimą per keletą paskutiniųjų dešimtmečių, tai
jis apgaubtas tylėjimo skraiste.
"Tylėjimas? Taip, taip, - pritaria Josadė, kai aš jam prime
nu rašytojo Elijo Vizelio knygos apie gentainius Sovietų
Sąjungoje pavadinimą - "Tylėjimo žydai". - Tų mūsų metų
tylėjimas persmelktas skausmo, kraujo, ašarų, gėdos... Tylėjome
prieš pasaulį, tylėjome vieni prieš kitus, tylėjome patys su sa
vimi. Tylėjome, bijodami KGB. Bijodami nuožmios etiketės:
sionistas.
Aš būtinai jums papasakosiu apie savo tylėjimą. Ir apie tai,
kaip laisvinausi iš jo. Tarp kitko, vienos mano pjesės pavadini
mas ne veltui susisieja su Elijo Vizelio žodžiais - "Tylos
sindromas".
Ir dar. Pora žodžių apie šių užrašų žanrą. Žanras nenaujas.
Vadinamasis "dienoraštis be datų". Datas nurodau tik tada,
kai jos svarbios pasakojimui. Be to, aš sąmoningai "supainio
jau", sukeičiau savo užrašų seką. Žinoma, įdomu pajusti "die
nų slinktį". Bet dar įdomiau pamatyti minties slinktį, akla
gatvius, "spragas".
...Mintys, sąmonė žmogaus, einančio myriop. Štai mano pasa
kojimo objektas. Štai kas nulemia intonaciją, diktuoja siužetą.
Dienoraštyje aš jį vadinu j. Tegu ši raidė lieka vieniša ir
knygoje, kuri dabar štai prieš jus.
11
ATSISVEIKINIMO SIUŽETAI
Pirmasis sąsiuvinis
LABIRINTAS
pasakoja savo gyvenimą kaip ilgą paradoksų virtinę. Kar
tais paradoksai jį linksmina. Kartais jais net pasigiria. Daug
dažniau į tuos paradoksus jis žiūri su liūdna nuostaba.
- Palyginkite, - kreipėsi jis į mane, - palyginkite, kaip gyve
no mano šeima ir kaip gyveno kitos rašytojų šeimos Lietuvoje.
Dažniausiai jūs pamatysite, kaip sakoma, audringus siužetus:
laidotuvės, skyrybos, butų keitimai, dažnai - pinigų stygius...
O mes, atrodytų, gyvenome ramiai ir taikiai. Laimingai. Beveik
pusę šimtmečio gyvenome didžiuliame bute, viename presti
žiškiausių Vilniaus rajonų - Žvėryne. Antikvariniai baldai. Vis
ko per akis. Mašina. Kurortai. Mano žmona - viena geriausių
gydytojų endokrinologų, žinoma daktarė Sideraitė. Aš - visų
gerbiamas literatūros kritikas, o paskui - dramaturgas. Vaikai
gavo gerą išsilavinimą...
jis patylėjo. Ir atsiduso:
- Bet visa tai - iš pažiūros. Vidinis gyvenimas - tikrasis -
kunkuliavo kaip tik mūsų šeimoje! Jūs sudrebėsite, kai išgirsi
te teisybę...
Veiksmažodis "sudrebėsite" privertė mane prisiminti teat
rą. Pamaniau: patyręs dramaturgas šitaip kuria mūsų pokalbių
"užuomazgą".
Ir vis dėlto labai greitai įsitikinau: jo teisybė. Negana to, jo
gyvenimas - visai ne paradoksų virtinė, o kelias labirinte.
SIMBOLIS
Tikro ir netikro tema jo gyvenime, pasak , iškilo prieš aštuo
niasdešimt metų.
14
