Table Of ContentVIKTORAS SARIANIDIS
BAKTRIJA
PRO AMŽIŲ MIGLĄ
Iš rusų kalbos vertė
MARIJA SENKUVIENĖ
MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA, 1993
UDK 902/904(581) B. H. CapHaHHflH
BAKTPHH CKB03b MlViy BEKOB
Sa 206 MocKBa, 1984
B. H. CapnaHHAH
AOrAHHCTAH: COKPOBHII1A
BE3bIM5IHHbIX UAPEPT
MocKBa, 1983
Redaktorius ALGIMANTAS ANTANAVIČIUS
Serija leidžiama nuo 1972 m.
Sarianidis V. I.
Sa206 Baktrija pro amžių miglą.— V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,
1993.— 195,[1] p., [24] iliustr. lap.: iliustr.— (Kultūrų pėdsakais).
Po Aleksandro Makedoniečio žygio dabartiniame Afganistane buvo Įsikūrusi nepriklau
soma Graikų-baktrų karalystė, vėliau keletą amžių gyvavo Kušanų karalystė. Tai tikra
tautu ir kultūrų kryžkelė, klestėjimo laikais vadinta tūkstančio miestų šalimi. Jos
praeityje dar daug paslapčių, kurias pamažu atskleidžia archeologai. Ypač sėkmingai
pasidarbavo knygos autoriaus ekspedicija, kuri atrado dar niekieno neliestą kapinyną,
o jame — apie 20 000 senovės meno dirbinių. Pasakodamas apie savo ekspedicijos darbą,
V. Sarianidis plačiai apžvelgia kitų tyrinėtojų atradimus.
UDK 902/904(581)
S Viktor Sarianidi
Vertimas į lietuvių k., M. Senkuvienė
PRATARMĖ
Afganistanas, esantis pačioje Azijos širdyje, nuo seno viliojo daugelį
keliautojų, tačiau labai aukštas Hindukušo kalnynas, nepereinamos Dašty
Margo (Mirties) dykumos smėlio kopos ir pagaliau vietos valdovų kon
servatyvumas ilgai neleido europiečiams susipažinti su šia šalimi. Pa
slaptinga Afganistano istorija, kurios pradžia siekia žilą senovę, dirgino
istorikų vaizduotę nuo antikos iki pat mūsų laikų.
Persų valdovai, prieš dvidešimt penkis amžius sukūrę didžiulę Ache-
menidų imperiją, kiekviena proga liepdavo savo darbus šlovinti įvairiuo
se įrašuose, kuriuose dažnai minima ir ši klestinti šalis. Graikų, o kiek
vėliau romėnų istorikai tuose įrašuose smalsiai ieškojo žinių apie teri
toriją, kurioje dabar yra Afganistanas. Ypač jie domėjosi viena jos
dalimi, vadinama Baktrija, plytinčia abipus Okso upės (dabartinės Amu-
darjos). Jau tada Baktrija viliojo istorikus savo paslaptingumu, todėl
atsirasdavo visokių pasakojimų, kuriuose tiesa neretai maišydavosi su
fantazija. Kadangi niekas negalėjo į tą legendinę šalį nuvykti, prasima
nymų vis daugėjo; kartais jie būdavo gražūs, poetiški, tačiau greičiausiai
nepanašūs į tikrovę.
Siek tiek aiškumo atsirado po Aleksandro Makedoniečio garsiojo Ry
tų žygio, į kurį šis karvedys buvo pasiėmęs taip pat istorikų ir liepęs
jiems garsinti savo būsimas pergales, o kartu ir aprašinėti tautas, ku
rias tikėjosi nukariauti. Ir tikrai, graikų istorikai vaizdžiai aprašė ne tik
garsiojo karvedžio gyvenimą, bet ir papročius tų šalių, per kurias žygia
vo makedonų bei graikų pulkai. Deja, daug jų užrašytų pasakojimų žuvo
dar senovės laikais.
Iki pat XX a. pradžios žinių apie Afganistano senovę ir kultūrą be
veik nebuvo. Tiesa, apie tą šalį europiečiams kartais papasakodavo ko
kie nors smalsūs keliautojai ar užsienio misijų dalyviai, bet dažniausiai
gana padrikai ir neprofesionaliai.
Tik XX a. pradžioje prancūzų archeologai pirmieji iš europiečių gavo
leidimą kasinėti Afganistane ir po kiek laiko padarė keletą sensacingų
atradimų, iš kurių pirmiausia reikia paminėti Begramo lobį, ypač nuo
stabiąją kartu su juo rastą drožinėto dramblio kaulo kolekciją.
Po Antrojo pasaulinio karo Afganistane ėmė kasinėti ir kitų šalių
archeologai, o 1969 metais buvo sudaryta bendra tarybinių ir afganų ar
cheologų ekspedicija, kuri užsibrėžė ištirti vis dar legendinę Baktriją.
3
Baktrija — tai didžiulis kraštas abipus Amudarjos. Jis plytėjo dabar
tiniame Siaurės Afganistane, pietiniame Uzbekistane, Tadžikistane.
Sprendžiant iš graikų ir romėnų autorių aprašymų, Baktrija klestėjo,
buvo turtinga, plačiai garsėjo Senovės Rytuose. Tačiau per daugelį am
žių krašto gamta labai pasikeitė, ir dabar tenai bekraštės dykumos. Ny
kų peizažą tiktai kur ne kur įvairina aukšti smėlio barchanai, kopos ir
nusunkusios kalvos, ant kurių auga reti krūmokšniai. Apsidairai ir pa
galvoji, kad čionai niekada nėra žengusi žmogaus koja. Dykumų platy
bes keliautojas gali pereiti tik pasiėmęs gerokai vandens. Bet juk anti
kos autoriai sako, kad būtent šios bevaisės žemės buvo našios ir derlin
gos. Negalėjo jie visi klysti! Be to, kalvų viršūnėse randama išbarstytų
šukių, kurios liudija, jog čia kažkada gyventa žmonių.
Nelinksmą vaizdą išvydo ir mūsų jungtinė ekspedicija, atvykusi į
darbo vietą. Tačiau vis tiek buvo nuspręsta tyrinėti. Ir iš anksto pasaky
siu, kad mus lydėjo sėkmė, kokios nė nelaukėme. Iki tol Baktrijos seno
vės istoriją mokslininkai galėjo pradėti tik nuo Aleksandro Makedonie
čio žygių, o kas buvo seniau ir ar iš viso kas buvo, slėpė nežinios mig
la. Ir štai mūsų ekspedicija, gerokai metų paplušėjusi tose negyvose
dykumose, rado tokių senų paminklų, kokių niekas nė nesitikėjo. Smėlio
kopose prie Amudarjos aptikome daugybę akmens amžiaus žmonių sto
vyklaviečių. Jose gyvenę medžiotojai, žvejai vartojo smulkius titnaginius
įrankius (jų čia radome šimtus, net tūkstančius) ir būtent jie prieš dau
gelį tūkstantmečių padėjo pagrindus būsimai Baktrijos kultūrai.
O už smėlio barchanų, jau dykumoje, pirmą kartą aptikome gyven
viečių, rūmų ir šventovių, statytų antrame tūkstantmetyje pr.m.e.— bron
zos epochoje. Paaiškėjo, kad būtent tuo metu čionai nežinia iš kur iš
šiaurės atsikėlė didžiulės Senovės Rytų kultūros gentys ir užėmė derlin
gas žemes, gausiai drėkinamas šiaurinių Hindukušo prieškalnių upių ir
upelių. Ateiviai deramai įvertino palaimingą vietos gamtą, įsikūrė ir ėmė
verstis žemdirbyste. Taigi mūsų archeologai Siaurės Afganistano istoriją
„pasendino“ mažiausiai pusantro tūkstančio metų.
Tačiau ypač sėkmingi buvo dešimtieji, jubiliejiniai, darbų metai. 1978
metų rudenį, kasinėdami Tilia Tepės kalvą, archeologai viename kapi
nyne aptiko šešis neapsakomai turtingus kapus, greičiausiai karalių. Rei
kia pasakyti, kad, atkasę pirmąjį kapą, archeologai darbavosi dar kele
tą mėnesių, kol viską užbaigė. Užėjo šaltas lietingas ruduo, o paskui ir
snieguota žiema, tačiau atpildas už visą vargą ir triūsą buvo šimteriopas.
Kapuose radome apie dvidešimt tūkstančių juvelyrinių aukso dirbinių.
Sensacingas atradimas sujudino visą mokslo pasaulį, ir užsienio spauda
jį pavadino amžiaus atradimu. Tačiau svarbiausia, jog tai buvo ne at
sitiktinis atradimas, o ilgus metus trukusio planingo tyrinėjimo rezultatas.
* * *
Jau prabėgo daugiau kaip dešimtmetis, kai Siaurės Afganistane ant
vos pastebimos Tilia Tepės kalvos buvo padarytas atradimas, kuris su
kėlė didžiausią mokslo sensaciją. Deja, rastoji nuostabi juvelyrinių dir
binių kolekcija pasaulio visuomenei tebėra nežinoma. Du tūkstančius me-
4
tų Baktrijos juvelyrų meno šedevrai gulėjo žemėje, o štai dabar daugiau
kaip dešimtmetį slepiami Kabulo muziejaus rūsiuose ir vis dar niekam
neparodomi.
O juk ši tikrai puiki senovės meno kolekcija priklauso ne vienai ku
riai šaliai, bet visai žmonijai ir jau seniai turėjo būti eksponuojama dau
gelyje pasaulio miestų.
Kadangi Afganistane vis dar labai neramu ir, atsitikus kokiai nelai
mei, neįkainojama Tilia Tepės kolekcija gali nebesugrąžinamai pražūti,
reikia kuo skubiau, vadovaujant UNESCO, laikinai perkelti ją į kokią
nors neutralią valstybę ir tenai saugoti, taip pat eksponuoti visose suin
teresuotose šalyse, o kai padėtis sunormalės, grąžinti į Afganistaną.
Šiuo nepaprastai svarbiu ir neatidėliotinu klausimu žodį turi tarti
UNESCO — organizacija, sauganti visų pasaulio šalių ir tautų kultūros
paveldą.
V. Sarianidis
I skyrius
KABULAS SENOVĖJE IR DABAR
ARCHITEKTŪRINIS KABULO SILUETAS
Keleiviams, skrendantiems lėktuvu iš Maskvos į Kabulą per Tašken
tą, stiuardesės siūlo konjako, degtinės, šokolado, cigarečių, deja, ne už
mūsų rublius, o už atganius. Pro priešaušrio debesis dar nematyti že
mės, tačiau aišku, kad jau esame Afganistano oro erdvėje. Po mumis
paslaptinga ir nežinoma šalis, įsikūrusi pačioje Azijos širdyje. Kaip sutiks
ji mus, skrendančius į Kabulą tartis dėl bendros archeologų ekspedici
jos? Bet visa tai dar bus. O dabar lėktuvasl perskrodė debesis, ir po mu
mis tarsi žemėlapyje atsivėrė iki pat horizonto banguojantys kalnai, paskui
netikėtai pasirodė ir Kabulo slėnis. Kalnų papėdėje išsimėtę maži kaime
liai. Moliniai plokščiastogiai nameliai glaudžiasi prie pat Kabulo aero
uosto, kurio modernūs rūmai ryškiai baltuoja šalia pakilimo tako.
Tą ankstyvą 1967 metų rytą, kada skridome į Kabulą, vargu ar kas
iš mūsų manė, jog šis maršrutas kartosis kasmet kiekvieną ekspedicijų
rudenį daugiau kaip dešimt metų.
Nusileidome. Nesudėtingi muitinės formalumai, ir štai jau važiuoja
me į Kabulą. Abipus asfaltuoto plento žaliuoja laukai ir sodai. Nameliai
visai tokie kaip kaime. Plentas lyg strėlė šauna į miesto centrą ir paga
liau įsiremia į didžiulę aikštę, kurios vienoje pusėje stūkso storos danty
tos buvusių karaliaus rūmų sienos, o kitoje juoduoja vilnonės klajoklių
jurtos. Piemuo klajoklis ramiai sau gano avių bandą, ir eismas plentu
turi sustoti. Pagaliau bliaunanti banda pasitraukia iš kelio. Važiuojame
toliau. /
į vakarus nuo rūmų prasideda baltutėliai Sachre Nau, arba „Naujo
jo miesto“, kvartalai. Čia per paskutiniuosius dešimtmečius turtingieji
kabuliečiai statėsi vilas; kai kurios iš jų prašmatnumu prilygsta Europos
ir Amerikos turtuolių rūmams. Vidaus kiemeliuose — lengvi ažūriniai bal
konai, gėlynai, prisodinta pušų, tarp kurių tyvuliuoja įvairiaspalviu mar
muru iškloti baseinai. Nedidelės dviejų arba trijų aukštų vilos stebina
ne tik išvaizda, bet ir patogumais, apdaila. Spusteli mygtuką — prasi
skiria vidinės sienos, ir kambariai pavirsta didžiule sale, tviskančia spal
voto parketo grindimis. Paspaudi kitą mygtuką — atsidaro durys į po
žeminį koridorių, kuris eina į garažą. Taigi per lietų ar darganą tokios
vilos savininkas gali iš lauko sugrįžti į kambarius net skrybėlės nesu
šlapęs.
O daugelis varguolių vaikų rausiasi miesto šiukšlyne, ieškodami mais
to atliekų ir išmestų daiktų! Pati seniausia miesto dalis užstatyta plūk
6
tiniais molio namais, pusračiu išsidėsčiusiais šalia aukštos kalvos, ant
kurios iki šiol stūkso kažkada buvusi galinga Balachisaro tvirtovė. Čia
buvo miesto valdytojų rezidencija. Su šia tvirtove susijusi ne tik senovės,
bet ir šių laikų šalies istorija, ypač Afganistano tautos kovos su britais.
Įstrižų ryto saulės spindulių nužerta dantyta siena su apvaliais bastionais
toli tęsiasi kalnų ketera nuo Balachisaro iki siauro tarpeklio, kur dvi vie
na prieš kitą stūksančios uolos dalija Kabulo slėnį į dvi dalis. Iki šiol dar
tiksliai nežinoma, kada buvo pastatyta ši tvirtovės siena, veikiausiai
VII amžiuje, kai šalį ėmė puldinėti musulmonai. Galima tik stebėtis,
kokį pragarišką darbą atliko statytojai, kol išmūrijo tokią sieną. Iš tar
peklio, kur teka Kabulo upė, stačiais kalnų šlaitais reikėjo šimtus metrų
aukštyn kelti ne tik statybines medžiagas, bet ir statybai reikalingą van
denį. Net ir dabar dantyta siena su siauromis šaudymo angomis ir ap
irusiais apvaliais bokštais atrodo rūsti ir neįveikiama. Tačiau nei tvir
tos sienos, nei atkaklus gyventojų pasipriešinimas neapsaugojo miesto
nuo arabų antplūdžio, kuris atnešė naują, ligi tol čia dar nežinotą reli
giją — islamą.
Tirštai apgyventuose senojo Kabulo kvartaluose jau seniai nebesu
telpa sparčiai daugėjantys gyventojai, o nauji žemės sklypai žemutinėje
miesto dalyje per brangūs ne tik vargšams, bet ir vidutiniams miestie
čiams. Kabulo slėnis panašus į amfiteatrą. Gatvės pakopomis leidžiasi
stačiais kalnų šlaitais žemyn, kur nepastebimai prasideda taisyklingi
statmenai susikertančių gatvių kvartalai. Tai vienas Kabulo ypatumų.
Kalnų gatvelėse gyvena beturčiai..Jų būstai prigludę prie šlaitų taip, jog
plokšti apatinių namų stogai yra viršutinių namų kiemai. Jie pastatyti
iš saulėje džiovintų plytų, molio ir medžio, atgręžę savo aklinas sienas —
duvalus — į gatves, kuriose nėra šaligatvių, apšvietimo. Didžiausias šio
rajono trūkumas tas, jog nėra vandens, tačiau žemė pigesnė, todėl čia
ir kūrėsi visi neturtingieji. Karštomis saulėtomis dienomis dešimtys asi
liukų su odiniais burdiukais ant nugaros pamažu kopia stačiomis gatvė
mis aukštyn. Salia eina varovas ir pardavinėja vandenį šių Kabulo „dan
goraižių“ gyventojams. Neretai tuo pačiu maršrutu kopia ir vandens ne
šėjai, žemai palinkę gūrina užsivertę sunkius vandens burdiukus.
Ne per seniausiai sostinėje išaugo naujas mikrorajonas. Lygios ketu
rių ir penkių aukštų namų eilės, tiesūs, platūs prospektai. Žinoma, keli
tūkstančiai butų su visais patogumais neišsprendė gyvenamojo ploto pro
blemos.
MOKYKLA ŠALIKELĖJE
Kai po dienos karščio oras atvėsta, Kabulo centre prasideda vakaro
gyvenimas. Šimtai mažų „restoranų“ (taip juos išdidžiai vadina savinin
kai), kuriuose neretai vos trys ar keturi staliukai, kviečia praeivius gar
sia muzika. Afganų, iraniečių ir ypač populiarios indų melodijos turi
atkreipti praeivių dėmesį ir atvilioti juos į restoranėlį. Prie atvirų durų,
tiesiog ant šaligatvio, virėjų parankiniai ilgose žarijų krosnelėse pūtinėja
anglis ir vartalioja šašlykų iešmus. Gardžiai kvepia kepama mėsa, kūp-
7
so kalnai žalumynų, aidi Rytų muzika, dvelkia vakaro vėsa — tik ilsėkis
ir džiaukis. Todėl daugelis vaikštinėjančiųjų užsuka į restoranėlius. Se
niai jau suvalgytas šašlykas, tačiau dar ilgai nesibaigia svečių pokalbis
prie mažo arbatinuko ir saldumynų lėkštelės.
Įvairiaspalvėmis lemputėmis ryškiai žėri nedidelių krautuvėlių —
dukanų — durys, kurios atsiveria tiesiog į gatvę, o viduje, rytietiškai su
kryžiavęs kojas, sėdi šeimininkas. Parduotuvėje pilna visko, ko tik gali
prireikti žmogui. Dideliuose stikliniuose induose — pistacijų riešutai,
migdolai, įvairių rūšių kišmišas. Palei sienas ant lentynėlių — kelnės,
batų tepalas, sviestas, sausainiai, visokiausia bižuterija. Prekės išdėlio
tos gana toli nuo pardavėjo, ir iš pradžių net nustembi, kaip jis viską
pasiekia, nepakildamas iš vietos. Ogi visai paprastai, nes palubėje ka
baliuoja plona plieninė grandinė su kriaušės pavidalo bumbulu. Kai rei
kia, parduotuvės šeimininkas, laikydamasis už „kriaušės“, vikriai lyg
beždžionė pasilenkia toli į šalį ir nepargriūdamas lengvai paima pra
šomą prekę. Žinoma, yra ir kitokių, „europietiškų“, parduotuvių, tačiau
jos tik turtingiesiems. Be to, ir kainos čia tvirtai nustatytos, ne taip kaip
dukanuose, kur gali derėtis ir pardavėjui parodyti, kaip išmanai preky
bą. Vienoje iš tokių brangių „europietiškų“ parduotuvių užsimezgė gana
įdomus pokalbis. Seimininkas, vidutinio amžiaus gražuolis su dailiais
ūsiukais ir spindinčiais baltais dantimis, sužinojęs, iš kur mes, paklausė:
— Ar tiesa, kad pas jus nėra privačios prekybos? — O kai mes tai
patvirtinome, ėmė nuoširdžiai sielotis:
— Bet juk taip nuobodu gyventi!
Be abejo, Kabulo prekybai savito kolorito teikia ne šios milžiniškos
galanterijos parduotuvės, o nedidelės krautuvėlės, kur metų metais dulka
ant lentynų įvairiausi vietos meistrų dirbiniai — laukia turistų. Čia pil
na visko. Štai žemi iš medžio pinti staliukai, kėdės, lovos, dailiausiai
išdrožinėtos, ko gero net paslaptingojo Kafiristano meistrų skulptūrė
lėmis papuoštos skrynios, indai. O štai lentynose tvarkingai sudėlioti
Kabulo meistrų dirbiniai: žalvarinės, rečiau sidabrinės dėžutės, apyran
kės, žiedai, auskarai, įvairūs karoliai, vėriniai, pagražinti stambiomis
reljefinėmis figūromis iš mėlyno lazurito, raudono ar rausvo karneolio,
įvairiaspalviais netikrais brangakmeniais arba paprasčiausiai spalvotais
s+ikliukais. Ypač vertinami sidabro papuošalai, nulieti pagal turkmėnų
pavyzdžius ir dažniausiai inkrustuoti tamsiai raudonu, tartum granatas,
karneoliu. Beveik visus šiuos dirbinius gamina turkmėnų juvelyrai ir at
veža čionai, į Kabulą, iš šiaurės Afganistano, kur tebėra išlikęs tradici
nis turkmėnų menas. Mat nuo seno turkmėnų juvelyrai savo dirbinius
daro iš aukštos prabos sidabro, tad ligi šiol Kabulo krautuvėlių savinin
kai, kitaip sakant dukandorai, girdami atvykusiems turistams savo pre
kes, pabrėžia: „Nukraje turkmani“, t.y. turkmėnų sidabras.
Ypač populiarūs XX amžiaus pradžios juvelyriniai dirbiniai. Po Spa
lio revoliucijos čionai iš Vidurinės Azijos emigravo Bucharos diduome
nė ir Bucharos emyras su daugybe savo artimųjų ir haremu. Netrukus
pabėgėliai ėmė pardavinėti papuošalus „nuo savęs“ ir užvertė turgaus
krautuvėles nuostabiais nežinomų Vidurinės Azijos juvelyrų dirbiniais.
Norėdami pakelti kainą, visi jie sakėsi esą Bucharos chanų ir emyro gi-
8
