Table Of ContentVYTAUTO DIDZIOJO UN IVERSITETAS
L IE T U V iy ISEIVIJOS INSTITUTAS
Juozas Gabrys-Parsaitis
TAUTOS S A R G Y B O J
f
VERSUS AUREUS
UDK 947.45.06/.O7
Ga43
Sudarytojas, jvado ir komentarq autorius Linas Saldukas
Recenzentai:
Prof, habil. dr. Egidijus Aleksandravicius
Dr. Rimantas Miknys
Knygos leidim^ pareme
Lietuvos tukstantmecio minejimo direkcija
© Sudarymas, jvadas, komentarai,
Linas Saldukas, 2006
isbn 9955-699-54-x © „Versus aureus“ leidykla, 2007
TURINYS
Juozas Gabrys: tautos ar asmeninip interest sargyboje?
(Linas Saldukas).................................................................... 7
Prisiminimq „Tautos sargyboj“ parengimo spaudai
principal ............................................................................... 19
Juozas Gabrys-Parsaitis
TAUTOS SARGYBOJ
I tomas................................................................................... 21
II tomas................................................................................. 99
III tomas................................................................................. 217
IV tomas................................................................................. 323
Asmenvardzip rodykle.............................................................. 405
JVADAS
Lietuvos sugrjzimas j Europos tautp seim^ daugelj priverte atsi-
gr^zti i praeitj, nes nebe pirm^ kart^ Lietuva politiskai grjzo j Eu
rope is kur taipogi ne vieruj kart^ buvo isstumta. Periodiskai be-
sikartojantys Europos galinguju atminties sutrikimai apie Lielimp
apie jai padarytas skriaudas siuos sugrjzimus dare dar sunkesnius
ir keblesnius. Dabartines generacijos atmintyje gyvi ir ilgai joje is-
liks prisiminimai apie Lietuvos jsitvirtinimp Europos zemelapyje
1990 - 1991 metais, taip pat apie nelengvas derybas del jsijungimo
j Europos S^jung^ pacioje XXI amziaus pradzioje. Sie procesai
norom nenorom vercia atsigr^zti j Lietuvos valstybes kurirricj XX
amziaus pradzioje, vercia ieskoti tam tikru analogijp Ip laiku Eu
ropos establismente, taciau jsigilinus visgi galima pastebeti ir skir-
tumus, liudijancius apie kur kas sunkesnes splygas ir sudetingesnes
aplinkybes, grpzinant Lietuvp is 120 metp nebuties, j kurip jstume
Abieju Tautp Respublikos pasidalinimas tarp godziu kaimynu. Juo
labiau, per simtmetj jvykusiu tautp saviidentifikacijos procesp bei
realiai jgyvendinamo tautp apsisprendimo principo pasekos leme
ne buvusiais principals pagrjstos valstybes alkurimp, bet visai ki-
tokios Lietuvos kurimp.
Siame kontekste tampa labai aktualus skaitytojams pateikiami
Juozo Gabrio prisiminimai „Tautos sargyboj“. Prisiminimp ran-
krascio kopija pateko j Lietuvip iseivijos institute vokiecip pro-
fesoriaus Eberhardt Demm deka is Lietuvip kulturos instituto
Hiittenfeld’e Vokietijoje. Ten prisiminimai saugomi buvusio Lie-
7
tuvos diplomato Sveicarijoje Alberto Gerucio archyviniame fon-
de. A.E. Senn prisimena, kad butent jis isgelbejo juos nuo sunaiki-
nimo po J. Gabrio zmonos mirties, kai sie prisiminimai kartu su
kitais „nereikalingais“ dokumentais buvo kraunami j sunkvezimj.
Jo nuomone, tai patys placiausi Gabrio prisiminimai, lenkiantys
prancuziskty'j variant^1 ir apimtimi, ir gilesniu apmtjstymu 21. Ju pa-
rasym^ galime datuoti XX amziaus treciuoju desimtmeciu - 1938
metais, nes toki^ baigiam^jtj datij pateikia pats Gabrys, nors kai
kas papildyta ir dar veliau, nes minima ir Lietuvos okupacija 1940
metais.
Si licluviq atgimimo laikmecio figura daugeliui, specialiai ne-
sidomejusiq tautos atgimimo istorija, gali buti nelabai tezinoma.
Iki siol tik Alfonsas Eidintas savo knyga ..Slaptasis lietuviu diplo-
matas3“, Alfred Erich Senn4 bei Egidijus Aleksandravicius savo
straipsniais pravere duris j sios kontraversiskos asmenybes veiklos
uzkulisius, kilq islorikq darbuose smekstelejusios tik probegsmo-
mis. Manytume, kad sis dabartine prasme Europos lietuvis (nors
gal lokiu visq pirma ir jautesi jis pats, nepriskirdamas savc;s vien tik
Lietuvai, taciau visada pabrezdav^s darb^ Lietuvos labui) pralenke
savo laikmetj m^stymo gilumu, nebijojimu svarstyti jvairiausias
Lietuvos valstybingumo formas, savo veiklos aktyvumu, del to
kartais nevengiant jsivelti ir j avantiuras. Taigi, kas buvo Juozas
Gabrys - avantiuristas, savanaudis, glaudziai betidravys su svar-
biausii4 Europos valslybiu aukstais pareigunais ir is sios veiklos
tikej^sis dividend^, ar nuosirdus Lietuvos patriotas.
Keletas enciklopediniu laklq padet^ geriau susipazinti su sia
asmenybe ne tik per skaitytojams pateikiamus prisiminimus, ap-
1. Gabrys J. Ver’s ^independence lituanienne: Faits, impressions, souvenirs, 1907 - 1920.
Lausanne, 1920
2. Senn A.E. Juozo Gabrio paslaptis// Eidintas A. Slaptasis lietuvii} diplomatas. Vilnius:
Valstybinis leidybos centras, 1992, p.326
3. Eidintas A. Slaptasis lietuvip diplomatas. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992,
328 p.
4. Senn A. E. The Activity of Juozas Gabrys for Lithuania’s Independence, 1914 - 1920//
Lituanus. 23(1). P.15-22; Senn A.E. Garlawa: A Study in Emigry Intrigue, 1915 - 1917// Sla
vonic and East European Review, 1967. Nr.45. P.411-424; Aleksandravifius E. Politinii}
veiksnii) realijos ir marginalijos (Lenkij klausimas lietuvii} iileivijoje)// Darbai ir dienos,
Kaunas. Vytauto Didziojo universitetas, T.30 (2002), p.147-166
8
imancius septyneriu metu laikotarpj, bet ir liudyltj apie kitas jo
gyvenimo atkarpas. Juozas Gabrys - Parsaitis gime 1880 metu va-
sario 22 dien^ Kauno priemiestyje Garliavoje. Rcikclq pastebeti,
kad veliau jis venge is tevo gautos, turincios ne itin graztj skam-
besj, pavardes ir beveik visur naudojo pagal motinos mcrgautine
suformuot^ pavardc; - Gabrys. Pradzios mokykl^ baige Garliavo
je, 1890 - 1899 mokesi Marijampoles gimnazijoje, kur jsitrauke j
lietuvisk^ veikl^ ir uz draudziamos lietuviskos spaudos platinim^
1901 metais buvo istremtas j Rusijcj. 1903 - 1905 studijavo Odesos
universitete leisc;. Prasidejus 1905 metij revoliucijai, Gabrys grjzo
j Lietuv^, kur aktyviai dalyvavo revoliuciniame sty'udyje, neveng-
damas ir fiziniq susidurimq su Rusijos zandarmerija. Sekretoriavo
Didziajame Vilniaus Seime 1905 metais, veliau isvyko j Prancuzijtj
bei Sveicarij^ Rjsti moksltj, laciau jtj pabaigti sugrjzo j Odes^. Rustj
policijos persekiojamas 1907 metais buvo sjsyk jau ilgam priverstas
isvykti j uzsienj - Paryziuje gilino teisines, socialiniq moksltj bei
literaturines zinias, parenge ir isleido Vinco Kudirkos, kurj jis laike
savo idealu, rastus.
1911 metai buvo svarbus luzio taskas J. Gabrio veikloje - tuo metu
jis pradejo aklyvitj veikl^, kuri^ gal ir butij galima vadinti kova uz
Lietuvos nepriklausomyb^, nors tuo metu tai tebuvo tik Lietuvos
vardo garsinimas ir sunkios lietuviij bukles carineje priespaudoje
pristatymas pasaulinei visuomenei. 1911 metais Gabrys Paryziuje
jkuria Lietuviu informacijos biur^ ir dalyvauja Londone organi-
zuotame Taulu kongrese, kur jteike savo parengt^ memorandum^
apie lietuviij tautos bukl^. Butent nuo siij jvykiu prasideda cia pri-
statomi memuarai „Tautos sargyboj“.
Matyt, reike lu sutikti su profesoriaus Alfred Erich Senn pastaba,
kad „Gabrys buvo neabejotinai zinomiausia lieluviu figura Euro-
pos scenoje iki 1916 metif5. Aisku, kalbama apie naujuosius laikus,
kai Gabrys buvo vos ne vienintelis gerai issilavines lietuvis Vakaru
Europoje, glaudziai susijes su lietuvitj tautinio atgimimo s^judziu.
Tad visai nenuostabu, jog jis tarptautineje arenoje emesi Lietuvos
5. Senn A. E. The activity of Juozas Gabrys for Lithuania’s independence, 1914 - 1920//
Lituanus, 1977; vol.23, N0.1, p.16
9
atstovavimo, jos vardo populiarinimo reikalu. Debiutas minetame
Tautp kongrese buvo sekmingas, cia dalyviai trumpai buvo supa-
zindinti su Lietuvos istorija, jiems buvo pristatytos Didziojo Vil-
niaus Seimo rezoliucijos, kaip teigia pats Gabrys, „susidomejimas
Lietuva mokslininku, politiku ir publicist^ buvo didelis. Nors sis
pirmas mus tautos pasirodymas placioj pasaulio arenoj ir neturejo
realip rezultatp, bet morales jo pasekos buvo dideles. Dabar, musp
tautai viesai atsirubeziavus nuo lenkp, rusp ir vokiecip pasaulinej
arenoj, lengviau buvo kovoti su jp uzmaciom namie. Zinia apie vie-
sp, skirtings nuo lenkp, rusp ir vokiecip, pasirodymp lietuvip rasip
ir tautp kongrese Londone, pasklidusi spaudoj, paskatino ne vie-
np dvejojantj lietuvj dr^siau ginti savo teises ir nesigedinti lietuvio
vardo. Mus gi kaimynai svetimtauciai, ypac lenkai ir rusai pamate,
kad Lietuvos klausimas, issiverz^s is Lenkijos ir Rusijos ribp, virto
europiniu klausimu ir kad lietuvip judejim^ ir verzim^si j laisvij ir
savistovp gyvenim^ nebegalima bus sustabdyti“.
Nors ir Tautp kongrese isplatinUj inlormacijcj sveikino ir fi-
nansiskai reme JAV lietuviai, taciau Gabrys aiskiai suprato, jog
vieniems lietuviams tikrai nepavyks vargingu tautos buviu daug
k^ sujaudinti. Tokip tautp be savo valstybes to meto Europoje
buvo is tiesp daug, tad jam gime ideja kurti pavergtpjp Europos
tautp organizacijp. Is esmes nuo sios prisiminimp vietos skaity-
tojai ir tyrinetojai daug kur ras Gabrio vartojamp vienaskaitp,
kalbant apie lietuvip, Lietuvos atstovavimp, darbp Lietuvos vardo
propagavimui ir apskritai diplomatines pastangas siekiant ne-
priklausomybes. Tai, be abejo, rodo Gabrio budo savybes, visus
nuveiktus darbus prisiskiriant tik sau ar savo iniciatyvai. Net-
gi tarptautinip organizacijp kurimui jis rode savo iniciatyvp ar
bent jau taip pateike atsiminimuose. Kalbant apie jau minetp
pavergtpjp Europos tautp organizacijp, skaitome: „...as suma-
niau jkurti Paryziuje greta Liet. inform, biuro ccnlralinc; visp pa
vergtpjp Europoje tautp organizacijp. Mano mintyje Lietuva toj
organizacijoj privates tureti privilegijuotp pozicijp". Si uzduotis
nebuvo vien Gabrio jegoms, tad reikejo ieskoti vienmincip, o jp
rasti Paryziuje nebuvo sunku. Organizacijos idejp palaike zurna-
10
listas Jean Pelissier, Sorbonos universiteto profesorius, istorikas
Charles Seignobos, politikai Paul Painleve ir Edouard Herriot,
tuometineje Prancuzijoje megavcsi pakankamai aukstomis po-
zicijomis ir visuomenes pripazinimu. Galiausiai, sios idejos XX
amziaus pradzioje atrode pakankamai populiarios ir ir aktualios;
kaip tai minejo naujai jkurtosios organizacijos nariai pirmajame
savo leidinio numeryje „Annales des Nationalites“, kad laikme-
cio procesai pagimde tarsi priestaringas vienp kitai jegas - di-
dejancip globalizacijp (nors ir kaip keistai tai skambetp praejus
beveik simtmeciui) ir kartu daugelio laulu atgimimp ar netgi for-
mavimpsi naujame pavidale, taip pat sip idejp priesstata vede link
karo - tai jau buvo juntama Europoje ir tai, be abejo, suprato ir
Pavergtpjp tautp organizacijos steigejai.
Ne vienas sios organizacijos narys kaip mate kaip vien^ is ga-
limybip pavergtp Europos tautp issivadavimui. Gabrys buvo jsi-
likincs, kad tik kil^s karas privers pertvarkyti Europos politinj
zemelapj ir tik jo pasekoje galima tiketis Lietuvos nepriklausomy-
bes. Cia velgi pasizymi bekompromisine Gabrio pozicija, kuri^ jis
deste savo bendrakeleiviui j Jungtines Amerikos Valstijas kunigui
Motiejui Gustaiciui bei paskaitose JAV lietuviu visuomenei, uz ku-
ri^ jis buvo puolamas kairiosios cmigrantu spaudos. Visgi Gabrio
negpsdino kairioji spauda, jam labiau rQpejo islaikyti savo auto-
ritetp dcsinipjp stovykloje net ir Amerikoje; cia jo, kaip tautos ly-
derio, jvaizdis buvo pakankamai stiprus, nulemes net visuotinio
Amerikos lietuvip Seimo susaukimo vietcj ir datcj. Nesigilinant j
sio siulymo prielaidas ir tikslingump, galime prie Gabrio portreto
prideti dar ir kitos nuomones neigimo bruozu, daznai nesiskai-
tant su argumentais. 2inoma, atsiminimai - specifinis zanras,
rasanciajam leidziantis subjektyviai vertinti jvykius, taip pat ir
sutiktas personalijas, taciau musp atveju vieninteles teisingos nuo
mones sindromas beveik iki pat Gabrio mirties tik stiprejo. Toks
jtarimas stipreja, skaitant Gabrio mintis, jj, grjztantj is Amerikos,
sulaikius Liverpulyje, jam bijant buti jkalintu ilgesniam laikui ne
tik del to, kad kiekvienas naturaliai vengia laisves apribojimo, bet
svarbiausia, mpstant „kas bus su ta musp propaganda, su Lietuvos
u
nepriklausomybes paruosiamuoju darbu“. Nors ir sunkioje Lietu-
vai situacijoje, sav^s laikymas nepakeiciamu, vieninteliu galinciu
isspr^sti gyvybinius tautai ir valstybei klausimus, iliustruoja au-
gancias vadistines tendencijas.
Sip tendencijp tolesniam vystymuisi ir Gabrio misijos trans-
formavimuisi nuo daugiau svieciamosios j grynai poliline daug
prisidejo jo persikelimas su visomis jo jsteigtomis organizacijo-
mis - Lietuvos informaciju biuru ir Pavergtpjp tau l u s^junga bei
leidiniais „Annales des Nationalites“ ir „Pro Lituania“ j Loza 114
Sveicarijoje. Kaip jis pats teige, „taciau reikejo rasti rysj su Vo-
kietijos vyriausybe, nes vokieciai verzesi vis gilyn j Lietuv^. Tad
reikia keltis paciam ir perkelti visas mano jkurt^sias jstaigas neu-
tralion salin, is kur galima butp susisiekti su okupuot^ja Lietuva
ir sueiti j kontakt^ su okupantp vyriausybe, nuo kurios priklau-
sys pirmoj eilej Lietuvos likimas. Tokia salimi tegalejo buti tik
Sveicarija“. Bendravimas su Vokietija Gabriui taip pat buvo labai
svarbus, kaip ir su Antantes valstybemis, nes pastarosioms pri-
klause ir Rusija, kuri 1915 metais kad ir isstumta is Lietuvos, bet
kuria proga reiske pretenzijas j jp ir ne nemane Lietuvos atsisaky-
ti, tad bet kokios astresnes mintys pries Rusijcj Vakaru Scjjungi-
ninkiu negalejo buti toleruojamos. Neutrali Sveicarija geriausiai
tiko bendravimui su abiem pusem, nes rysiai su Vokietija, kaip
matysime, buvo svarbus ne tik kontaktu su Lietuva islaikymui.
Alfonso Eidinto teigimu, Lenkijos politinis emigrantas Parvus
1915 metais Vokietijos vyriausybei pasiule Rusijos revoliucinimo
program^, kuri sieke „i. sukelti Rusijos pavergtcjsias tautas, sie-
kiancias autonomijos arba atsiskyrimo nuo Rusijos, 2. remti visas
rusp politines partijas, siekiancias socialistines revoliucijos ar ca-
rizmo pasalinimo, 3. j priesiskas carines Rusijos tautines ir soci-
alines grupes infiltruoti tokioms idejoms pritariancip asmenp ir
per spaudij veikti pries carizm^, kartu skelbiant socialinc ir tautin^
revoliucijif. Siai programai Vokietijos vyriausybe pritare ir jos jgy-
vendinimo pradziai skyre 1 milijomj markip6.
6. Eidintas A. Slaptasis lietuviij diplomatas, p.53
12
Gabrys nemini, ar jis buvo pazjstamas su minetuoju Parvus’u,
taciau tiketina, kad tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai visgi
buvo. 1915 mclq rugpjucio menesj niekieno nepristatytas ir nere-
komenduotas Gabrys pats atejo pas Vokietijos ambasadoriq Svei-
carijoje Gisbert’^ von Romberg’^ ir jam jteike memorandum^ apie
padetj Lietuvoje. Anot A. Eidinto, Rombergas pazymejo, jog Ga
brys jam paliko protingo zmogaus jspudj7, tad uzsimezge glaudus
tolimesni kontaktai tarp Gabrio ir Rombergo, juo labiau, kad jie
buvo abipusiai naudingi - Vokietijai jau aprasytais tikslais ir tuo,
kad Gabrys turejo pakankamai daug kontaktu Prancuzijoje, o Ga-
briui - kad jis galejo lengviau palaikyti kontaktus su Lietuva ir to-
liau sekmingai jgyvendinti savo aspiracijas, siekiant tapti pagrindi-
niu nepriklausomos Lietuvos kureju. Be abejones, kaip skaitytojai
skaitys atsiminimuose, Gabrys tikrai suvoke, kad savo aspiracijt}
vienasmeniu sprendimu nejgyvendins, kad reikes jas apvilkti tei-
setumo rubu, tad ne kart^ reikes tartis su Lietuvoje likusiais tau-
tinio atgimimo veikejais, juos kviesti j Sveicarijej, vazineti kitur,
organizuoti taip vadinamas konferencijas, tad rysiai su Vokietija
buvo ypatingai svarbus. Juo labiau, A.E. Senn teigimu, Gabrj saiste
susitarimai su vokiecitj instancijomis; pagal juos Gabrys jsiparei-
gojo savo zurnal^ „Pro Lituania* leisti ne tik prancuzq ir anglq, bet
ir vokieciu kalbomis. Juo labiau, uz sio zurnalo pateikim^ preky-
bos agentams Gabriui pazadetas 1000 markiu menesinis atlygini-
mas8. Gabrys taipogi jsipareigojo mokytis vokieciu kalbos. Visa tai
analizuojant, o dar prisimenant ir lakup jog j 1915 melu spalio me
nesj Stokholme suorganizuot^ Lieluviu konferencij^ Gabrys vyko
su vokisku pasu9, tiesiog persasi isvada, jog jj galima buvo laikyti
vokieciu agentu.
Gabrio bendravimas su Rombergu buvo gana daznas ir inten-
syvus, nors galima manyti, jog ne visus susitikimus su ambasado-
riumi Gabrys aprase, taciau siek tiek nejtikinamai atrode pastarojo
7. Ten pat, p.55
8. Ten pat, p.59; Senn A.E. Garlawa: A Study in Emigry Intrigue, 1915 - 1917// Slavonic and
East European Review. 1967. Nr.45, p.414
9. Eidintas A. Slaptasis lietuviij diplomatas, p.58
13
