Table Of ContentROMOS MENAS
IR
ARCHITEKTŪRA
Mortimer Wheeler
R. PAKNIO LEIDYKLA
Knyga išleista
Atviros Lietuvos fondui
parėmus
Vertė
ONA DAUKŠIENĖ
Redagavo
VIRGINIJUS GASILIŪNAS
Konsultavo
DALIA DILYTĖ
Versta iš:
Mortimer Wheeler. Roman Art and Architecture. 1996 - Thames
and Hudson Ltd, London
© 1964 Thames and Hudson Ltd, London. Reprinted 1996
© Vertimas į lietuvių kalbą - Ona Daukšienė, 1999
© R. Paknio leidykla, 1999
ISBN 9986-830-21-4
Spausdinta Singapūre
Turinys
7 Pratarmė
Il PIRMAS SKYRIUS
Romos nuopelnai
23 ANTRAS SKYRIUS
Graikija ir Roma
25 TREČIAS SKYRIUS
Miestai: Pradžia • Italija • Afrika • Artimieji
Rytai • Galija • Britanija
89 KETVIRTAS SKYRIUS
Pastatai: Šventyklos • Termų
pastatai • Forumai ir bazilikos • Teatrai, amfiteatrai ir
cirkai • Namai • Rūmai • Arkos ir inžinerija
159 PENKTAS SKYRIUS
Skulptūros ir tapybos bruožai:
Portretas • Pasakojamasis vaizdavimas • Peizažas
207 ŠEŠTAS SKYRIUS
Kiti Romos meno ypatumai: Romėnai -
kolekcininkai ir žinovai • Romos menas keltiškajame
pakraštyje • Romos menas Rytuose
232 Nuorodos
237 Rekomenduojama literatūra
238 Iliustracijų sąrašas
246 Rodyklė
Pratarmė
Romos menas, bendrai paėmus, tiek pat nukentėjo ir nuo draugų, ir
nuo priešų. Viena vertus, klaidinantys lyginimai su helenų arba hele
nistiniu meistriškumu iškreipė tikrą jo vertę; kita vertus, tendencingas
mokslas ištraukė jį iš bendro konteksto, atskyrė nuo plataus intelekti
nės raidos akiračio ir pats nuklydo į šalikeles.
Iš dalies dėl šitokios painiavos kalti ir patys romėnai. Skirtingai nuo
Renesanso visuomenių, aristokratiškų ir protingai išrankių, Romos vi
suomenė buvo kiaurai bourgeois ir visiškai nesigaudė, kurlink vystosi
jos kultūra. Kaip ir visoms bourgeois visuomenėms, jai patiko žvilgčioti
per savo petį. Be abejo, ji žinojo, ką mėgsta; likimo malone jos skonis
klostėsi pasaulyje, kupiname puikių daiktų. Nors ši palanki aplinkybė
ir sąlygojo gana aukštą turtingųjų namų įrengimo lygį (tam būdavo
apsirūpinama prisiplėštais iš graikų pasaulio originalais arba - dažniau -
neblogomis, bet gana nuobodžiomis jų kopijomis), vis dėlto ji tiesio
giai nelabai skatino meno pažangą, - veikiau jai kliudė. Tai, beje, davė
pradžią dabartiniams mūsų muziejams, prikimštiems lėkšto kopijuoto
niekalo, pridengto Romos vardu, tokiu būdu kuriant suklastotą Ro
mos laimėjimų vaizdą.
Tačiau svarbu, jog visas šis „antikvarizmas“ tą vaizdą iškraipė ir am
žininkų romėnų mąstyme. Tai lėmė kažką panašaus į dvigubą mąstymą
per visą laiką, vadintiną klasikiniu Romos laikotarpiu, — sakykime, nuo
Il a. pr. Kr. iki HI a. po Kr. Viena vertus, būta šių beveik neišsemiamų
antrinės medžiagos atsargų - tam tikro Alma-Tademos* komplekso,
kuriam mandagioji gerbėjų minia visuomet buvo pasiryžusi suteikti
ordiną „Už nuopelnus“. Kita vertus, šen bei ten pasitaikydavo nuošir
džių pastangų, kartais - vykusių, kartais - tik bandymų — papildyti
meną kintančiais pusę tūkstantmečio trukusių evoliucinių permainų
* Lawrence Alma-Tadema (1836-1912) - olandų dailininkas, savo gyvenamuoju
metu buvęs be galo populiarus, temų kūrybai sėmęsis iš antikinių šaltinių. (Ši ir kitos
pastabos - vertėjos.)
7
poreikiais ir galimybėmis. Be abejo, visi meno amžiai gali pateikti ko
kių nors tokio pasidalijimo pavyzdžių. Tas pasidalijimas atspindi am
žiną menininko ir publikos polinkį konfliktuoti arba „stumdytis“. Ta
čiau Romos laikais skilimą smarkiai gilino ankstesniųjų Graikijos pa
siekimų tobulumas ir įtakingumas, turint galvoje jų užmojų mastą, ir
graikų menininko, ypač graikų skulptoriaus, paprastai globėjo dosniai
remto, produktyvumas.
Štai kodėl Romos meno kritikas, kartais jausdamasis dėl to suvaržy
tas, turi būti įsisąmonęs bent jau dvi skirtingas jo medžiagos savybes.
Pirmoji - tam tikras akademiškumas, - meno istorijoje niekuomet ne
pralenkta kiekybė bei kokybė; antroji - naujos raiškos poreikis, kuris
kartais tą akademiškumą panaudodavo (tam tikru būdu, teisingai api
būdintu „Graikų menas tarnauja imperijos idėjai“)1, o kartais gana dras
tiškai stengėsi jį išgyvendinti. Tokio „kaleidoskopo“ akivaizdoje varg
šas kritikas gali pasijusti apstulbintas ir suglumintas.
Būtent taip jautėsi subtilus stebėtojas velionis Bernardas Berenso-
nas - kaip ir daugelis kitų prieš jį - šalia gerai žinomos Arkos, pasitiku
sios Konstantiną Didįjį, 315 m. grįžtantį į Romą.2 Ši arka - tai asimet
riškas reljefų rinkinys; daugelis jų perdirbti nuėmus nuo I a. antrosios
pusės bei II a. pastatų, kiti - naujai iškalti neištobulintu, tačiau galingu,
iš svetur perimtu ir netgi originaliu stiliumi, o treti - tarsi kompromisas
tarp anų dviejų, - visi jie keistai susimaišo ir sukuria išlaikantį pusiau
svyrą jungtinį monumentą, patenkinantį naujųjų laikų žiūrovo žvilgsnį
ir, matyt, turėjusį patenkinti amžininko žvilgsnį. Čia minėtas skilimas
tiesiogiai išreiškiamas ir iš dalies sutaikomas. Šis paskutinis didis Romos
imperijos paminklas, likus mažiau nei tuzinui metų iki Konstantinui
Didžiajam nubrėšiant savo naujosios rytinės sostinės ribas, liudija permai
nų vėją dvelkiant iš rytų, renkant ir barstant helėnizuotos praeities dul
kes. Tam tikra prasme Konstantino Arka yra įvairialypio Romos patyri
mo sankaupa ir simbolis, stovint ant bizantiškojo pasaulio slenksčio.
Kas buvo Romos menininkai? Kas iškalė Ara Pacis, iškilmingai pa
žymėjusio Augusto grįžimą namo 13 m. po Kr., nuostabiąją portretų
galeriją? Kas išringavo didingąjį spiralinį reljefą aplink Koloną, įamži
nusią Trajano karus? (Čia nepadės ant kolonos lotyniškais rašmenimis
iškaltas vardas - „Orestes“.) Koks architektas projektavo Hadriano Pan
teoną? To mes nežinome. Stulbina tai, kad kūrybingasis Romos menas
ir architektūra, atmetus miglotas ir nereikšmingas išimtis, yra bevardis.
8
Netgi Apolodoras Damaskietis, kurio vardas slypi už architektūrinės
Trajano šaunumo išraiškos, lieka nepagaunamas šešėlis. Graikų menas
ir architektūra, netgi menkavertės graikų meno kopijos, tiektos Romos
rinkai, švyti spalvingais vardais. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalus gali
pasirodyti toks anonimiškumas epochoje, didžiai vertinusioje asmenį -
kai, pavyzdžiui, portretinis vaizdavimas buvo pasiekęs apogėjų. Prie
žastis turbūt ta, kad asmens garbinimas čia pranoko pats save; kad da
bar reikšmingu žmogumi tapo romėnas patronas; kad netgi Kolona ar
Panteonas buvo taip artimai susiję su Trajano ir Hadriano asmenimis,
jog menininkas ir architektas nieko nebereiškį^Jie buvo samdomi dar
bininkai. Šis Atėnų ir Romos skirtumas gali sudominti istorijos nuo
taikų bei papročių tyrinėtoją: demokratinis laisvas disputas, atsispin
dėjęs Atėnų akropolio puošyboje, virto didžiausiu imperatoriaus as
mens garbinimu. Turime Feidijo, Iktino ir Kalikrato Panteoną, bet,
kita vertus, turime Augusto Taikos aukurą (Ara Pacis), Karakalos arba
Diokleciano termas ir Tito arba Konstantino arkas. Pažiūrų pasikeitime
slypi istorinė logika.
Nedvejojau, tolesnius puslapius skirdamas architektūrai ir miestų
planavimui. Iš tiesų tai man atrodo svarbiau. Romos menas pasitiki
architektūra ir kiekviename žingsnyje krypsta į ją. Būdamas taip glau
džiai susijęs, Romos menas plačiąja prasme papildė ir kartu beveik ne
atpažįstamai pakeitė graikų tradiciją, pranašiškai rengdamasis nuosta
biam gyvenimui po mirties, kai turės viešpatauti porenesansiniame pa
saulyje iki pat naujųjų laikų vidurdienio. Kad ir kaip vertintume šį
sudėtingą vyksmą, neturime teisės pamiršti, jog, skirtingai nei helenų
menas, Romos menas - absoliučiai ir atvirai pasaulietiškas. Partenonas
buvo didinga šventovė, droviai slepianti aukštai iškeltą beasmenių ak
torių procesiją; praslinkus keturiems amžiams, Augusto Ara Pacis, prieš
tapdamas aukuru, tebuvo gyva šeimos narių grupė. Šis pirminis žmo
giškumo įsisąmoninimas visada atsispindi Romos architektūroje, netgi
(o gal kaip tik labiausiai) pačiuose puošniausiose penkių jos orderių ir
drąsios skliautų konstrukcijos pavyzdžiuose. Reikia tiesiai pasakyti, kad
jokio Romos patirties aspekto, jokio Romos pasiekimo neįmanoma nag
rinėti neatsižvelgiant į architektūrinį pagrindą su jam būdingu „sveiku
protu“, nors ir ne tokiu stipriu, kad užgožtų vaizduotę.
Londonas, 1964 MORTIMER WHEELER
9
