Table Of ContentGALINA DAUGUVIETYTĖ
Dialogai
su savimi
VILNIUS 2010
UDK 888.2-94
Da403
Sudarytoja Inga Liutkevičienė
Knygoje panaudotos Vyginto Grigonio nuotraukos
© Galina Dauguvietytė, 2010
© Inga Liutkevičienė, sudarymas,
2010
© Ilona Kukenytė, dizainas, 2010
ISBN 978-9986-16-744-0 © „Tyto alba“, 2010
KNYGĄ SKIRIU
,
Šią žemę palikusiems savo artimiesiems
kurie mylėjo mane ir kuriuos mylėjau aš.
Vygintui Grigoniui, ilgamečiam mano
mirusio vyro ir mano bičiuliui, kuris mano
senatvėje ir vienatvėje rūpinasi manimi.
Ingai Liutkevičienei, su kuria ne tik dešimt
metų dirbame rašydamos knygas, bet ir
padovanojome viena kitai po dalelę širdies.
TOS PAČIOS DEKORACIJOS
Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia - ankstyvo pa
vasario spalva.
Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į
tą pačią dekoraciją - į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks.
Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas -
juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo
ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai
gražesni - apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė vi
saip. Kaip ir mes, žmonės.
Pro langus mano matomose dekoracijose visada būdavo
vietos mažiems vaikams. Visą gyvenimą vaikai mane mėgo,
su jais visada rasdavau bendrą kalbą. Aš mėgstu vaikus, o jie
mane. Kai kurie man matant pradėjo sėdėti arba vaikščioti.
Vaikams visada mokėdavau užkalbėti dantį, bendrauti su jais
lyg su suaugusiais, sau lygiais. Jiems tai labai patinka. Niekada
nenutaisydavau dirbtinai saldaus balso, o bendraudavau kaip
su bet kuriuo suaugusiuoju, na, žinoma, tiek, kiek tai įmano
ma pagal vaiko amžių. Visada stengiuosi kalbėtis tokiomis
temomis, kurios juos domina, ir būtinai - tik rimtai. Visada
klausiu jų nuomonės, ką galvoja. Jie tada jaučiasi svarbūs.
Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, vaikiški vežimėliai
buvo kito fasono, moterys kitaip rengdavosi - su kelnėmis
nematydavau nė vienos, visos sijonuotos, su suknelėmis, tik
jos tai ilgėdavo, tai trumpėdavo. Keitėsi šukuosenos - vieno
kios, kitokios, bet ilgais karčiais, kaip dabar, nevaikščiojo nė
viena. Viskas keičiasi ir turi keistis. Jei manytum, kad viskas
turėtų būti taip, kaip anksčiau, tai būtum, kaip sakė seimū-
nas Viktoras Uspaskichas, visiškai tūpas.
Ir galvoju: Viešpatie, taigi dabar vaikams, kuriuos ma
tydavau vežiojamus vežimėliuose, šešiasdešimt metų. Jie
turi savo vaikų ir yra seneliai, o jų tada buvusios jaunos ma
mos - mano amžiaus. Vadinasi, daugumos jų šioje žemėje
jau nebėra.
Galvodama apie visa tai, net imu stebėtis - nejaugi kaž
kada ir aš buvau jauna. Taip turėtų būti - turėjau būti jauna.
Tuo dabar taip pat sunkiai galiu patikėti, kaip būdama jau
na negalėdavau patikėti, kad pasensiu, būsiu sena boba. Kai
galvoju apie savo jaunystę, atrodo, kad galvoju ne apie save,
o apie kažkokį artimą, iš šio pasaulio išėjusį žmogų. Matau
save kaip per miglą, neryškiai. Prisimenu kai kuriuos sku
durus, kuriuos vilkėjau jaunystėje, nes skudurai man visada
buvo labai svarbūs. Ir, žinoma, kai kuriuos momentus, kurie
dabar atgyja lyg netyčia - kai žiūriu televiziją, skaitau spau
dą, klausau radijo. Kartais koks žodis, miesto pavadinimas,
pavardė tampa impulsu nusikelti į praeitį, ir vėl atsiduriu
prie kokių nors ankstesnių savo gyvenimo dekoracijų. Gal
mąstau vaizdais, nefilosofuodama? Atmintyje lieka tarsi
vaizdo nuotrauka.
Ką tik baigėsi karas. Ištekėjau Konstance, prie Bodeno
ežero, kur sueina trys valstybės - Austrija, Vokietija ir Švei
carija. Ten per karą gyvenome ir sulaukėme to baisaus pra
garo žemėje, kuriame sudegė, supleškėjo tiek nekaltų žmo
nių, pabaigos. Gražesnės vietos už šią pasaulyje man nėra.
Matau kiekvieną gatvę, matau tiltą į kitą Reino pusę. Dirbau
ten po karo prancūzų zonoje. Save matau lyg kokią pažįsta
mą merginą, šokančią pagal Glenno Millerio muziką. Karo
metu sprogus lėktuvui, šis kompozitorius žuvo su visu or-
kestru. Jo muzika per karą buvo ant bangos - tyra ryra ryra,
tyra ryra ryra - šokdavome jos klausydamiesi.
Ištekėjusi važiavau pas vyrą j Paryžių traukinuku Viena-
Paryžius. Iki tol visą gyvenimą buvau su tėvu ir mama, bet
karas išskyrė su tėvu, o vestuvės - su mama. Įsėdau į trau
kinuką, mama stovėjo perone verkdama. Ranka lengvai pa
mojavau - nebuvo absoliučiai jokio sunkumo jausmo su ja
išsiskiriant. Svarbu buvo važiuoti. Pirmyn. O kur pirmyn?
Ką ten rasiu - negalvojau. Ar tai lengvabūdiškumas? Gal.
Ką matau iš tų laikų ir vietų? Kalnas, apaugęs žaliais vy
nuogynais, sėdime ant suoliuko ir žiūrime į Šveicariją. Vaiz
dą, kuriuo grožėjomės, matau, o mūsų - ne.
Taigi laukiau traukinio. Vaikštinėdama mačiau vandens
telkinį, dydžio gal kaip kaimo sodželka, tik švarų, išvalytą.
Matau - visi meta monetas. Ir aš įmečiau, tik tada paklau
siau, kodėl visi tai daro. Atsakymas pribloškė - iš šitos balos
išteka platusis Dunojus. Tą balą matau ir šiandien. Buvau de
vyniolikmetė, žinojau, pro kokias šalis Dunojus teka, žino
jau, kad Budapešte skiria Budą ir Peštą. Ir štai, tokio milžino
ištakos - paprasta bala. Kaip kartais iš nieko atsiranda dideli
dalykai, o kartais iš kažko didelio nelieka nieko.
Važiavome per Strasbūrą. Kaip mes, lietuviai su lenkais,
pjovėmės dėl Vilniaus krašto, taip jie, prancūzai ir vokiečiai,
amžiais pjovėsi dėl Elzaso - vieni rėkė, kad tai jų žemė, kiti,
kad jų. Kaip šiandien prisimenu, Strasbūre įlipo vyras ir mo
teris. Ji nešė didžiulį pintą krepšį, pridėtą kiaušinių, jame
tupėjo višta. Matėsi, kad tai elzasiečiai ūkininkai. Kupė sė
dėjome trise. Juodu kalbėjo kalbėjo vokiškai, tik staiga mo
teris pašnairavo į vyrą ir abu ėmė kalbėti prancūziškai. Tame
krašte žmonės moka abi kalbas.
Šie prisiminimai grįžo neseniai, kai per televiziją pama
čiau - Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitinka su
Vokietijos kanclere Angela Merkei. Susitinka Strasbūre ant
tilto. Aplinkui viskas išlaižyta. Svaru ir Prancūzijoje, ir Vo
kietijoje, bet Vokietijoje, man atrodo, kiekvienas takelis nu
laižytas liežuviu - tokia švara ir tvarka. Matydama tų dviejų
įtakingų pasaulio žmonių susitikimą, prisiminiau save jau
nystėje tose pat vietose.
Išėjau j balkoną, aplink kurį vejasi prieš penkerius metus
mirusio mano vyro Jurgio sodinti vijokliai. Jie tokie vešlūs,
kad net šiek tiek temdo šviesą. Pamačiau - jie jau raudoni.
Tai visada reiškia tik viena - atėjo ruduo. O, rodos, ką tik
išgyvenau laimės valandą, kai dienos maloniai ilgėjo ir ilgė
jo, tarsi kažką gražaus žadėdamos. Dabar tik trumpėja. Kaip
ir mūsų gyvenimas. Dienos ir valandos tiesiog skrenda. Pa
vasario žalumo dekoraciją gamta keičia kita - prieš langus
pakabino tarsi skiautinių apklotą, susiūtą iš įvairių atspalvių
rudos.
