Table Of ContentP U B L IJ U S
K O R N E L I J U S
T A C I T A S
A N A L A I
(Nuo Dieviškojo Augusto mirties)
Iš lotynų kalbos vertė
DALIA DILYTĖ
margi raitai
VI L NI US 2005
P U B L I U S
C O R N E L I U S
T A C I T U S
A N N A L E S
(Ab excessu Divi Augusti)
UDK 937
Ta-13
Versta iš:
Cornelius Tacitus, i. annales (Ab excessu Divi Augusti) /
edidit E. Koestermann. - Lipsiae, MCMLX.
Išleista iš dalies parėmus
ATVIROS LIETUVOS FONDUI
Vertimas i lietuvių kalbą,
įvadinis straipsnis,
paaiškinimai ir rodyklė -
ISSN 1392-1673 Dalios Dilytės, 2005
ISBN 9986-09-290-6 „Margi raštai", 2005
TURINYS
Dalia Dilytė. Analų žanro odė Romos respublikai............................. 7
ANALAI
Pirma knyga............................................................................................. 23
Antra knyga............................................................................................... 63
Trečia knyga ........................................................................................... 102
Ketvirta knyga......................................................................................... 137
Penktos knygos fragmentas.............................................................. 174
Šešta knyga ............................................................................................. 176
Vienuolikta knyga ............................................................................... 205
Dvylikta knyga...................................................................................... 223
Trylikta knyga........................................................................................ 251
Keturiolikta knyga............................................................................... 280
Penkiolikta knyga.................................................................................. 310
Šešiolikta knyga.................................................................................... 344
Paaiškinim ai........................................................................................ 359
Tikrinių vardų ir realijų rodyklė................................... 387
5
ANALŲ ŽANRO ODĖ
ROMOS RESPUBLIKAI
Iš lotyniško žodžio annus (metai) romėnai pasidarė būdvardį annalis -
metinis. Iš pradžių metų įvykius fiksavusias žynių rašomas knygas jie va
dino libri annales, o paskui tiesiog annales. Taigi analai yra metraštis. Taip
vadiname vieną I a. po Kr. romėnų rašytojo Publijaus Kornelijaus Tacito
veikalą. Neaišku, kaip jį vadinamą norėjo matyti pats rašytojas. Išlikusia
me IX a. nuoraše nėra pavadinimo, bet pirmas sakinys skamba tarytum ant
raštė: Ab excessu Divi Augusti („Nuo Dieviškojo Augusto mirties")- Pats Ta
citas kelis kartus (Amt. III. 65.1; IV. 32.1; XIII. 31.1) vadina veikalą analais.
Dabar nuo 1533 m. Beato Renano leidimo veikalas dažniausiai vadinamas
„Analais", bet retkarčiais, ypač lotyniškuose leidimuose, dedama ir minė
tame rankraštyje esanti ilgesnė antraštė „Nuo Dieviškojo Augusto mirties",
nusakanti pasakojamų laikų pradžią. Iš tiesų Tacitas sumanė veikale apra
šyti Romos valstybės įvykius nuo Augusto mirties iki Nerono mirties. Tik
riausiai veikalą sudarė šešiolika knygų1. Į knygas veikalą suskirstė pats ra
šytojas, matyt, ir leidęs jį ne visą iš karto, bet atskiromis knygomis, o į sky
rius ir sakinius kūrinį padalijo naujųjų laikų leidėjai. Tacitas stengėsi
kiekvieną knygą užbaigti reikšmingu įvykiu: II knygą - Arminijaus mirti
mi, V - (spėjama) Sejano nužudymu, XI - Mesalinos bausme, XII - impe
ratoriaus Klaudijaus nunuodijimu, XIV - Oktavijos žūtimi, XV - Pizono są
mokslo sutriuškinimu, XVI - Nerono gyvenimo pabaiga. Jei knyga nesibai
gia reikšmingu epizodu, ją apvainikuoja sentencija (I ir XI knygos) ar
reikšmingas vaizdas. Pavyzdžiui, III knyga baigiama Junijos laidotuvėmis.
Pati Junija nebuvo žymi moteris, bet ją Tacitas paminėjo todėl, kad ji buvo
Katono anūkė, Kasijaus žmona ir Bruto sesuo. Paradoksalus knygos pabai
gos vaizdas apie nesančių laidotuvių procesijoje Cezario žudikų Bruto ir
Kasijaus atvaizdų ypatingą švytėjimą patetiškai išreiškia demokratines Ta
cito nuotaikas.
1 Wuilleumier P. Introduction // Tacite. Annales. - Paris, 1990, p. XIII.
7
Dalia Dilytė
„Analai" pasiekė mus nepilni: dingo beveik visa penktoji knyga ir šeš
tosios pradžia. Neturime VII, VIII, IX, X knygų ir XVI knygos pabaigos.
Kai kurie tyrėjai teigia, jog dėl Tacito mirties ar kitų priežasčių veikalas
apskritai nebuvo užbaigtas2.
Tačiau nepaisant šių trūkumų, kūrinys kėlė tokį didingą įspūdį, kad
ateidamas į visas naujųjų ir senųjų pasaulio tautų kultūras jis atnešė į jų
kalbas ir pavadinimą „Analai". Galėtume, žinoma, sakyti ir „Metraštis".
Bet sakydami Tacito „Analai", tarsi atribojame veikalą nuo paprastų met
raščių, kronikų ir panašių istorinių dokumentų, pasakome, jog tai litera
tūros kūrinys, priklausantis tam tikram antikinės prozos žanrui. Papras
tus romėnų tautos metraščius rašė žyniai, bet rašytojo sukurtas istorijos
veikalas, senovės žmonių įsitikinimu, turėjo būti meno kūrinys. Cicero
nas vieną sykį (Cic. De leg. I. 25) įsakmiai pabrėžė: „Istorija yra oratoriš-
kiausias kūrinys" (mūsų laikų terminais kalbant, tai reikštų: didingą tau
tos lemtį atskleidžiantis meno kūrinys), o kitą kartą (Cic. De leg. II. 9. 36)
pakartojo: „Kieno, jei ne oratoriaus, balsas duoda istorijai nemirtingumą?"3
Ciceronas tuo norėjo pasakyti, kad išlieka tik meniški veikalai, kad isto
rijos veikalas turi būti puikiai suręstas, turintis apgalvotą kompoziciją, įspū
dingai piešiamus epizodus, pagal retorikos taisykles parašytas didingas,
jaudinamas kalbas.
Literatūrinis analų žanras susiformavo iki Tacito. Deja, daugybės ir grai
kiškai, ir lotyniškai romėnų tautos istoriją dėsčiusių autorių veikalai mūsų
nepasiekė. Liko tik šio žanro reikalavimais paremta Livijaus istorija4.
Analų žanras perima iš metraščių įvykių dėstymo pamečiui principą.
Šis principas Tacitui buvo svarbus dalykas. Roma jo laikais skaičiavo de
vintą šimtmetį, ir nuo seniausių laikų buvo rašomi metraščiai. Aprašyda
mas kiekvienų metų įvykius, Tacitas tarytum atsistoja greta daugybės
metraščius rašiusių žynių, jaučiasi tęsiąs tradiciją, nors jo kūrinys tik iš
išorės primena tą, kurį krebždena rašikliu žynys pontifikas.
Kita svarbi analų žanro veikalo ypatybė - objektyvumo siekimas. Daž
nai iš visų pastangų lieka tik objektyvumo regimybė, bet bent jau jos
įspūdis buvo būtinas. Tacitas tam pasitelkia keletą priemonių. Pirma, jis
visiškai nebendrauja su skaitytoju, niekada į jį nesikreipia, niekada nesi
kalba su idealiuoju pašnekovu. Antra, pareiškia rašysiąs be pykčio ir ša-
2 ЁГййй A. R. Корнелий Тацит. - 1 ТПёйй, 1981, ft. 172.
3 Šią ir kitas citatas vertė straipsnio autorė.
4 £6ęfd6T3d 0. Ё., 1 ёёёйО 0. О. Античная эпическая историография. -
1 шаа, 1984, я. юо.
8
ANALŲ ŽANRO ODĖ ROMOS RESPUBLIKAI
liškumo (I. 1. 3) ir stengiasi pateikti ne vieną, o kelis, dažnai prieštarin
gus įvykių ar poelgių vertinimus. Trečia, rašytojas naudojasi įvairiais do
kumentais: valstybės archyve buvusiais posėdžių protokolais, laikraščiais,
tikraisiais metraščiais, istorikų veikalais, memuarais, bet jų autorių var
dus nurodo retai. Dažniau mėgsta frazes: „randu kai kurių rašytojų vei
kaluose"; „daugelis autorių tvirtina"; „kai kas teigia" ir pan. Kartais re
miasi žodiniais šaltiniais, bet pranešusių kokį nors faktą žmonių vardų
irgi nenurodo.
Galbūt jis taip elgiasi, suvokdamas, jog istorija čia - tik medžiaga. Au
torius grupuoja ir klasifikuoja įvykius, aiškina juos, charakterizuoja ap
rašomus asmenis, svarsto, spėlioja, mąsto, smerkia, teisia. „Analai" pa
remti tam tikra įtampa. Viena vertus, kompozicijos pagrindas yra met
raščio taisyklės. Todėl keletą metų trukęs įvykis išskaidomas į dalis,
pasakojamas per kelis kartus. Pavyzdžiui, Germaniko kova su Armini-
jumi vaizduojama I. 44-51; 55-71 ir II. 5-26. Karas su Takfarinatu išskirs
tytas į keletą epizodų: II. 52; III. 20-21; 73-74; IV. 23-26. Tokių pavyz
džių galima rasti ir daugiau. Tačiau, kita vertus, Tacitas dažnai siekia vieną
įvykį išdėstyti vienu ypu, nori pralenkti pasakojamąjį laiką. Jis tris kar
tus (Ann. VI. 38. 1; XII. 40. 5; XIII. 9. 5) atsiprašo nutolęs nuo metraščio
principų. Jis atsisako laikraščiui tinkamų smulkmenų (XIII. 31. 1), o jei
mini nereikšmingus dalykus, tai todėl, kad iš jų išauga svarbūs reiškiniai
(IV. 32. 2). Todėl pro skaitytojo akis plaukia imperatoriai ir jų įpėdiniai,
senatoriai, provincijų valdytojai ir kiti pareigūnai, raiteliai, skundikai,
matronos, paleistuvės, tauta ir prastuomenė, atleistiniai, kariškiai, barba
rai. Tacitas vaizduoja romėnų kariuomenės žygius ir mūšius, senato de
batus, svetimšalių pasiuntinybes. Jis didžiuojasi Romos valstybės galia ir
jėga. Tačiau apie ką jis kalbėtų, visuomet grįžta prie svarbiausios min
ties - respublikos laisvių merdėjimo.
Taigi randame dar vieną analų žanro veikalo ypatybę: veikalas yra
persmelktas vienos idėjos. Tacitui atrodo svarbu parodyti, kaip nyksta
respublikos laikų reliktai, kaip atsirado ir išsikerojo senąsias kilmingas gi
mines ir visą senatorių luomą naikinantis imperatorių teroras, paremtas
baisiu skundikų siautėjimu. Jis taip apibūdina „Analų" tikslą: „ypatinga
analų pareiga laikau, kad dorybės nebūtų nutylėtos, o už piktus žodžius
ar darbus būtų bijoma nešlovės tarp ainių" (III. 65. 1).
Perėjimas iš respublikos į imperiją pasireiškė tuo, kad valstybės gin
kluotosios pajėgos atsidūrė vieno žmogaus rankose. Žodis „imperato
rius" reiškė „vyriausiasis kariuomenės vadas". Tokia jo prasmė išliko dar
ir Tacito laikais. Tacitas imperatoriais vadina Germaniką (1.37. 2; 1.44. 5
9
Dalia Dilytė
ir I. 58. 5), partų karvedžius (XI. 9. 3), britanų karvedžius (XII. 33. 1) ir
sako, jog Augustas dvidešimt vieną kartą buvo paskelbtas imperatoriu
mi (I. 9. 2). Jis taip aiškina imperatoriaus rangą: „Tai senovinis pagarbos
pareiškimo būdas vadui, kurį respublikos laikais iš džiaugsmo ir įkarščio
dėl sėkmingo žygio nugalėtoja kariuomenė sutartiniu šūksniu paskelbda
vo imperatoriumi. Vienu kartu būdavo daug imperatorių, bet jie neturė
jo jokios pirmenybės prieš kitus piliečius (III. 74. 4)". Tačiau Tacito apra
šomais laikais jau buvo kitaip. Imperatorius toli gražu nebuvo paprastas
pilietis, jam priklausė ne Germanijoje, Afrikoje ar Rytuose esanti romėnų
kariuomenė, bet visi iki vieno kareiviai, karininkai, jūrininkai, o tiesiogi
nė imperatoriaus atrama buvo pačiame mieste dislokuoti privilegijuoti
dešimties ar šešiolikos tūkstančių pretorionų daliniai.
Imperijos laikais išliko respublikos institucija - senatas. Jis atimdavo iš
imperatorių tam tikrą dalį veiklos, todėl buvo savotiška jų priešprieša. Be
to, visi suvokė, kad senatas - tai brangiausias respublikos reliktas. Turė
damas šimtus tūkstančių karių, nė vienas imperatorius nedrįso jo sunai
kinti. Senatas skyrė provincijų valdytojus, rūpinosi valstybės turtu ir finan
sais, užsienio politika, jis kartu su magistratais tvarkė statybas, kelius, tei
sėtvarką ir daugelį kitų dalykų. Oficialiai imperatorius valdė ne todėl, kad
rėmėsi ginkluota jėga, o todėl, kad remdamasis respublikos laikais išleis
tu įstatymu, senatas jam suteikdavo prokonsulo imperijų (t. y. teisę va
dovauti armijoms), tribūno teises (t. y. teisę sustabdyti ar panaikinti se
nato sprendimus) ir laikė princepsu, t. y. pirmuoju senato sąrašuose įra
šytu asmeniu, senato lyderiu. Tai buvo, be abejo, farsas, tačiau nė vienas
imperatorius net tais laikais, kai kariuomenė paskelbdavo juos valdovais,
nelaikė savo valdžios tikra tol, kol jos nepatvirtindavo senatas. Nostalgiš
ka respublikos dvasia savotiškai gaubė ir pačius imperatorius. Augustas
kaip įžeidimu ir gėda baisėjosi žodžiu „valdovas" (Suet. Aug. 53.1), Tibe
rijus atsisakė dieviško garbinimo (Tac. Anti. II. 87. 1), Klaudijus laikė sa
ve piliečiu kaip kiti (Tac. Ann. XII. 5), Vespasianas senatui priminė apie sa
ve kaip apie paprastą pilietį (Tac. Hist. IV. 3. 4). Senatas buvo tarsi pačios
romėnų tautos gyvavimo simbolis, ir visiškai jo panaikinti niekas neišdrįso.
Tačiau buvo kitų susidorojimo su senatu formų.
Romėnų teisė nežinojo valstybės kaltintojo instituto, ir to vaidmens
imdavosi privatūs asmenys. Tokia sistema davė galimybę kiekvienam,
kas norėjo išsiskirti, iškelti teisminį ieškinį prieš bet kokį žinomą asmenį.
Jei tai būdavo senatorius, ir kaltinimas palaikytas įrodytu, kaltintojas gau
davo ketvirtadalį nuteistojo turto. Pradedant Tiberijumi, imperatoriai nau
dojosi šia romėnų teisės ypatybe naikinti savo priešininkams. Pasirodė
10
ANALŲ ŽANRO ODĖ ROMOS RESPUBLIKAI
delatores - skundikai, nė trupinėlio sąžinės neturinti žmonių padermė,
trokštanti karjeros ir pinigų. Jie dažniausiai remdavosi Didybės įžeidimo
įstatymu. Tai buvo senas įstatymas, nukreiptas prieš tuos, kurie įžeidžia
romėnų tautos didybę (nutiestas populi Romani). Pagal jį buvo baudžiami
valstybės išdavikai, maištų kurstytojai, tautos garbės įžeidėjai. Tacitas pa
rodo (I. 72 ir 73), kaip Tiberijus suteikė naują turinį didybės įstatymui.
Nusikaltimu dabar pradėta laikyti bet kokia nepagarba imperatoriui. Iš
pradžių Tiberijų skundikų prasimanymai erzino, bet pamažu padėtis ki
to. Atsirado niekšų, kuriems apkaltinimas buvo proga sublizgėti orato
riaus talentu, atkreipti dėmesį į save, praturtėti. Tokių bylų daugėjo. Im
peratoriams jos buvo parankios pašalinti netinkamus ar nepatinkamus
asmenis. Filosofas Seneka sako, kad skundikai išgalabijo daugiau žmo
nių negu pilietiniai karai (Sen. De ben. III. 26. 1). Todėl Tacito „Analų"
koloritas niūrus. Bet autorius nieko neperdeda. Klaikius Tacito nupieštus
vaizdus patvirtina Svetonijus (Tib. 61) ir Dionas Kasijus (VIII. 23). Siaubą
kėlė netikrumo, baimės, sekimo, šnipinėjimo atmosfera. Buvo laužomi ir
naikinami dvasiniai bendruomenės, kurioje romėnas visada jausdavosi
saugus, pamatai. Juk Tacitas dar mato laisvės (libertas) likučius (I. 74. 5;
XIII. 18. 2). Visus didingo pasakojimo išteklius jis mobilizuoja ne tam,
kad paprastai praneštų skaitytojams apie istorijos įvykius, bet tam, kad
parodytų, kur slypi esmė. Laikas tarp 14 ir 69 metų po Kr., jo nuomone,
gali būti apibūdintas kaip blogio šventė prieš laisvės užgniaužimą5. Taigi
„Analai" yra tarytum dviejų alegorinių figūrų Laisvės (libertas) ir Didy
bės įstatymo (lex maiestatis) kovos tragedija. Tacitas gali apie tai neužsi
minti, bet jis, be abejo, norėjo, kad skaitydami, kaip romėnai kovojo su
Tiberio potvyniais, mes suvoktume, jog jie tvarkėsi kaip laisva bendruo
menė. Jis buvo įsitikinęs, kad drebindami tolimų kraštų žemę žygio
trenksmu legionai didino ne imperatoriaus, o visos romėnų tautos turtą
ir galią. Suprasdamas, jog valstybė jau išaugo iš polio rūbų, jog didžiulei
imperijai valdyti ir tvarkyti reikia naujos institucijos, neturėdamas jokių
iliuzijų dėl imperatorių valdžios panaikinimo, Tacitas vis dėlto nepapras
tai brangina respublikos laikų moralės ir visuomeninio gyvenimo nuo
statų reliktus. Jam rūpi senųjų giminių garbė (VI. 29; XI. 12). Jis - romė
nų užkariavimų šalininkas ir peikia nerangius karvedžius ar nekaringą
Tiberijų (IV. 32. 1, 74. 1). Jis žavisi Cecina, Germaniku, Korbulonu ir ki
tais puikiais karvedžiais. Pagal senovinį romėnų paprotį, vergiu nužudžius
šeimininką, visi tų namų vergai buvo baudžiami mirtimi. Tacitas pasisa
5 Walker B. The „Annals" of Tacitus. - Manchester, 1952, p. 78.
11
Dalia Dilytė
ko už šį bjaurų tradicinį paprotį netiesiogiai (XIV. 42-45), nes pateikia tik
jo gynimo argumentus, o priešiškus nutyli. Jis šlovina griežtą karo tar
nybos drausmę (I. 31; I. 35; III. 21; XIII. 35), nemėgsta senato potvarkius
vetuojančių liaudies tribūnų (III. 27 ir 29), narsiomis, doromis ir protin
gomis moterimis žavisi, bet labiau vertina jų buvimą namuose, šeimoje,
šlovina jų dorybingumą ir „savo vietos" žinojimą (II. 55; III. 33, 34). Jis
gėrisi didingu kitoms tautoms diktuojančio valią senato vaizdu (III. 60) ir
jam be galo gelia širdį dėl baisios jo naikinimo dramos.
Yra pastebėta, kad Livijus analų žanro ypatybes derina su epiniais, o
Tacitas - su draminės technikos elementais6. Dauguma pasakojimų (legio
nų maištas, Cecinos žygis, Arminijaus ir Flavo susitikimas, laivyną ištikusi
audra, Romos gaisras) nuspalvinti dramatizmo spalvomis. Ir į visą veikalą
galima žiūrėti kaip į dramą, kurios veiksmus vieną nuo kito atskiria objek
tyvus rašytojo balsas. Pirmosios penkios „Analų" dalys sudaro tarytum
prologą. Šeštojo skyriaus pradžioje žodžiais primurn facinus prasideda dra
mos veiksmas. Agripos kaip neturinčio kuo apsiginti galimo imperatoriaus
vaizdas sudaro kontrastingą leitmotyvą kur kas ryškesniam turinčio atsi
davusią armiją galimo imperatoriaus Germaniko vaizdui. Germanikas pa
minimas pradžioje, toliau pateikiama jo charakteristika, o dar toliau su Ger
maniko vardu susijusi dramatinė įtampa auga tol, kol baigiasi jo mirtimi.
Visi tyrėjai pabrėžia Tiberijaus ir Germaniko paveikslų antitezę: uždaras,
veidmainiškas, nekaringas Tiberijus ir nieko užantyje neslepiąs, garbingas,
puikus karvedys Germanikas7. Galima „Analuose" išskirti daugybę mažų
dramų (Germaniko, Arminijaus, Pizono sąmokslo ir pan.), bet svarbiausia
vis dėlto yra romėnų bendruomenės principų naikinimo tragedija.
Tacito kalbėjimo būdas didingas ir kietas. Tai būdinga visam pasako
jimui, todėl jo pateikiamos veikėjų kalbos nesudaro kontrasto visam
tekstui. Randame daug netiesioginių kalbų, išreiškiančių dvasios būseną
(XIV. 7) arba individualią bei kolektyvinę nuomonę (I. 4, 9-10, 17, 46, 59;
III. 33-34). Kitos kalbos (III. 12. 2; IV. 40. 4; XVI. 22.2) yra tiesioginės. Jos
atkreipia dėmesį į esmę ir ardo pasakojimo monotoniją. Kartais citata įter
piama staigiai, kad sukurtų gyvumo ir netikėtumo įspūdį (I. 12. 2; 13. 4;
18. 3; 74. 5; D. 40.3; m. 65. 3; XIV. 8-9, 59. 3; XV. 63.2; 67.2). Visas kalbas
Tacitas sukūrė pats, bet pateikdamas iš tiesų kieno nors pasakytą kalbą
6 Mendel C. W. Dramatic Construction of Tacitus' Annals jf Yale Classical Stu
dies, vol. 5, 1935, p. 3-53.
7 Klingner F. Tacitus über Augustus und Tiberius //Tacitus. Wege der Forschung. -
Darmstadt, 1969, S. 531-532.
12
