Table Of ContentAlgis Skačkauskas Tapyba
Katalogas
Vilnius 2010
UDK 75(474.5)(064)
Sk-05
Parodų rengėjas
Paroda
Algis Skačkauskas Tapyba
Koncepcijos autorė, kuratorė ir tekstų autorė Raminta Jurėnaitė
Parodų ekspozicijos
VDA ekspozicijų salė Titanikas, Vilnius
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
Antano Mončio namai-muziejus, Palanga
Parodų eksponavimas
Raminta Jurėnaitė ir Heinz-Hermannas Jurczekas
EKSPOZICIJOS RĖMĖJAI
ISBN 978-9955-854-92-0
Parodos rengėjai nuoširdžiai dėkoja paveikslus skolinusiems: dailininko šeimai,
Modernaus meno centrui, Tadui Vėbrai, Jonui Žiburkui, Vladislovui Moliui, Pranui Morkui,
Rolandui Valiūnui, Viktorui Musteikiui ir Trinkūnų šeimai.
Dailininko šeima nuoširdžiausiai dėkoja Ramintai Jurėnaitei, Tadui Vėbrai, Antanui
Lukšėnui ir Audriui Dzikarui.
Užklotas Jieznas, Stakliškės ir Vilnius!
Ir tuoj, o gal rytoj
Lelijom paminėtom vemti
Pradės išvardintų kaimų poetai.
O aš, iš seno pirmo buto
Ištiesęs ranką, o jeigu laiko būtų,
Surinkčiau tas balčiausias lelijas
Ir kam gi, jei ne Tau,
Padovanočiau...
„Lelijų sniegas“, 2002
Algis Skačkauskas išėjo „baltom lelijom prisnigęs“ aibę kūrinių, nes jo meilė
tapybai buvo nepasotinama. Visur ir visada – pirmojoje dirbtuvėje Grybo gatvėje,
aplūžusio medinio namo rūselyje Antakalnyje, Šeškinės penkiaaukščio ir Tuskulėnų
daugiaaukščio butukuose, paverstuose dirbtuvėmis, tėviškės sodyboje ir išvykose –
jis tapė be pertraukų, veržliai ir temperamentingai. Niekada nepritrūkdavo siužetų
ir motyvų, kaip ir neprarasdavo džiaugsmo pačiu tapymu ir potėpio ekspresija.
Visuose darbo kambariuose aplink jį tvyrodavo aliejinių dažų ir terpentino kvapas,
apsitaškydavo grindys, kaupėsi didžiulės ir mažos drobės, šūsnys akvarelių, pastelių,
piešinių.
Skačkauskas buvo labai populiarus tapytojas, ir jo kūriniai greit iškeliaudavo,
pasklisdavo po žmones, patekdavo į kitas šalis. Kolekcininkų ir tiesiog meno mėgėjų,
galerininkų, draugų, giminių išsineštus kūrinius labai greitai pakeisdavo nauji. Rodės,
kad paveikslai pilasi iš gausybės rago, gimdami taip natūraliai, kaip auga žolė ar
noksta obuoliai. Visi su juo bendravusieji nepagalvodavome, kad šitaip intensyviai
dirbdamas Algis alina save, nes jį tik tokį pažinojom...
Be tapymo, Skačkauskas rašė eilėraščius, tiesa, tik protarpiais. Menininko tapyba
ir poezija glaudžiai susijusios, nes visi paveikslai – literatūriški, o eilėraščiai –
tapybiški. Susipina ne tik jų motyvai, įvaizdžiai, bet ir nuotaikos. Algio kūryba mums
pirmiausia asocijuojasi su gyvenimo džiaugsmu, gaivališkom šventėm. Persikėlęs iš
kaimo į Vilnių, jis niekada nenubrėžė griežtos ribos tarp valstietiško ir miestietiško
gyvenimo būdo ir pasaulėvaizdžio.
Po studijų Dailės institute (baigė 1983 m.) į meninį gyvenimą Algis Skačkauskas
atėjo kartu su Audrone Petrašiūnaite ir Vygantu Paukšte. Jų tapyba siejosi su
5
lietuviška ekspresionizmo tradicija: ji buvo veikiama tuo metu Europoje populiaraus
neoekspresionizmo, ūmiosios tapybos, transavangardo bangos ir individualios
mitologijos paieškų. Tuo pačiu metu šiems trims dailininkams buvo svarbu nykiai ir pilkai
sovietinei tikrovei priešpriešinti vaizduotės ryškiai nuspalvintą poetišką savąjį pasaulį.
Kiekvienas jų to ėmėsi savaip. Petrašiūnaitės kaimo sodybų interjerai, užlieti saulės šviesos,
tirpo, dematerializavosi suraibuliavę šiltomis žėrinčiomis, perlamutrinėmis spalvomis.
Paukštės arkadija – mėlynai žalios ir violetinės pievos bei žvėrių figūros jose – buvo
abstrahuojama į plokščius siluetus ir kontūrines linijas. Tai veikė kaip lakoniški ženklai.
Skačkauskas sukuria turtingą, labai savitą ikonografiją ir įkūnija ją neoekspresionistų
pamėgta dinamiškų spalvingų derinių skale, kurios pagrindas – tamsių ir ryškių spalvų
kontrastai. Jo drobėse, juodame ir pilkame fone, veržliai ištrykšta švytinčios geltonos,
raudonos, purpurinės, žalios ir mėlynos spalvos, kontrastuodamos ar susiliedamos. Ne
mažiau svarbus vaidmuo tenka juodos ar kitos spalvos kontūrinėms linijoms, vedamoms
ekspresyviu potėpiu, raiškiomis faktūromis.
Spalva ne tik tapyboje, bet ir poezijoje akimirksniu pakeičia viską: eilėraščiuose
kalbama apie „mėlyną rožinį“, „mėlyną pieną“, „juodą upę“, „violetinę drapaną,
išskalbtą ašarom“, „apšiurusį auksą“. Nėra ribos tarp spalvos vaidmens eilėraštyje ir
paveiksle. Sodybose, mažuose miesteliuose ir atokiuose miestų kvartaluose tekantis
kasdienis gyvenimas jo sukurtuose įvaizdžiuose susipina su mitais, bibliniais siužetais,
istorija, svajonėm ir sapnais. Galvijų ganymas ir skerdimas, avių kailių lupimas, žemės
ir amatų darbai, patiekalų tiekimas į stalą, taip pat kaip ir muzikavimas, tapymas,
šokiai, paverčiami iškilmingais ritualais ir procesijomis. Kiekviena vakarienė – puota,
vyno gėrimas – bakchanalijų svaigulys. Valstiečiai, mėsininkai, batsiuviai, muzikantai,
nuotakos, modeliai, mūzos ir paleistuvės apsiaučiami prašmatniais ryškiaspalviais
drabužiais, apkaišomi žolynais, gėlėmis, už ausų jiems užkišama vynuogių kekė.
Skačkausko, panašiai kaip ir jį žavėjusio Marco Chagallo, paveiksluose vaizduotės
dėka skurdi realybė pavirsdavo poetiškais ryškių spalvų reginiais. Iš Chagallo
menininkas pasiskolindavo ir kai kuriuos veikėjus: muzikantą su smuikeliu, žydus
prekeivius ir amatininkus, besimylinčiųjų poras ir pagaliau didžiulį gaidį – pakylėtus
nuo žemės ir skriejančius virš jos. Skačkausko paveiksluose tie patys motyvai
praranda Chagallo prisiminimų efemeriškumą ir atrodo daug jutimiškesni, kupini
gyvybės syvų ir energijos.
Viena pagrindinių Skačkausko tapybos ir poezijos temų – menininko būtis.
Paveiksluose dažnai vaizduojami keliaujantys arba vestuvių muzikantai, tapytojai,
6
poetai, kaip ir jų mūzos, modeliai bei patys kūrybos instrumentai: smuikas, akordeonas,
klarnetas, fleita, varpelis, paletė, knyga. Visi personažai įsikūnija dualistiškuose
vaidmenyse: grožio kūrėjo, įkvėpto mūzų lyrikos, linksmo lėbautojo ir vargano aklo
klajūno, apsvaigusio satyro. Daugelis klasikinės ikonografijos siužetų taip pat yra
paslėpta užuomina į menininko vaidmenį, pavyzdžiui, Ledos motyvas. Tai byloja ir
eilėraščio eilutės:
Senas gulbine, rinkis ir aukis,
Eik šokdinti liūdnąją Ledą.
Skačkausko tapyboje menininko pašaukimo, vyno bei kūrybos svaigulio tema
glaudžiai susipynusi su atgailaujančio nusidėjėlio ir meilės temomis. Svaigulys
varijuojamas visomis tonacijomis.
Linksmai, ironiškai:
Bėgo žolė nuo manęs
Kai gulėjau girtas
Vieną koją pakišau
Ir žolė apvirto
Liūdnai, ilgesingai:
Ateiki, mieloji,
Nusnigtu sodu,
Meilės dainų negirdėjusiu,
Tik šuns ilgesingo kaukimo
Sugėrusiu aidą.
Tik mano šveblenimą girtą
Reneto medis girdėjo,
Kad šaką nulenktų žemiau.
Menininką supanti aplinka visada nekasdieniška ir išskirtinė: sodai, žydinčios
pievos, prabangiom draperijom dekoruoti interjerai. Ir tik viename vėlyvame paveiksle
7
dirbtuvėje priešais tapytoją, stovintį su palete, atsiranda didžiulis narvas, kurio reikšmę
sunku nuspėti. Tapytojas stebi gyvenimą? Ar gyvenimas atsidūrė narve? Į šiuos klausimus
veltui ieškotume atsakymo. Panašiai kaip ir žiūrėdami paveikslą, kuriame už bohemos
atstovų, siurbiančių vyną kavinėje, nugarų pro langus atsiveria vaizdas į Golgotą su
nukryžiuotaisiais.
Svarbų vaidmenį Skačkausko kūriniuose vaidina gamta. Paveiksluose ir eilėraščiuose
emocinė nuotaika sukuriama pasitelkus romantiškus sodo, eglyno, pušyno, beržyno,
karklyno raizginio, žaliai suvešėjusių ievų, gelsvai žydinčių akacijų, pelynų, lelijų, kalijų,
nasturtų įvaizdžius. Upės jo paveiksluose nusidažo vaivorykšte, jūra – kraujo puta, pievos
pražysta darželio gėlėmis, žvaigždės žiba tarp šakų, kilimai nubarstyti uogomis, – taip
herojų aplinkai suteikiama pasakiškumo. Ypatingas vaidmuo tenka mėnuliui. Šis stebi
veiksmą iš aukštai, o kartais nusileidžia viršum vaišių stalo, lyg sumanęs paragauti vyno
ar kaip kaukėta būtybė žaidžia pavojingus žaidimus su žmonėmis žemėje.
Tik dabar, Algiui taip netikėtai išėjus iš gyvenimo, pradedu suvokti, kiek daug jo
kūryboje šalia džiaugsmo išraiškos buvo dramatizmo, apmąstymų apie mirtį, ankstyvos
mirties nuojautos. Mirties tema plėtojama daugelyje jo kūrinių. Jis tapo klasikinius siužetus,
pvz. Marato mirtį, Salomėją su Jono Krikštytojo galva, nužudymą interpretuodamas
kaip tragišką, agresijos kupiną veiksmą, sumišusį su patosu. Vaizduojamos scenos
panardinamos į juodus šešėlius, besigrumiančius su purpuro ar geltonos spalvos
gūsiais.
Skačkausko kūryboje nuolat pasikartoja duobkasių motyvas. Vaizdingose scenose
susipina kasdienybe tapęs ritualas, mirties neišvengiamybės suvokimas ir negalėjimas
su šiąja susitaikyti. Taip gimsta scenos su siurrealistiniais elementais.
Pagarbiai apie moteris
Kalbėjo tąryt duobkasiai.
Nepamenu, ar tu tada kasei?
Ofeliją pro šalį nešė upė,
Pakrante bėgo išprotėję šunys,
Visi – su akiniais nuo saulės.
Dantų protezai – saujose.
„Kapinės prie upės“, 2001
8
Tapyboje duobkasių tema taip pat vaizduojama literatūriškai, bet svarbiausias
vaidmuo čia tenka spalvų dramatizmui ir potėpio bei faktūros ekspresijai. Galvijų
skerdimo, avių kailių lupimo scenas taip pat galima interpretuoti kaip gyvos materijos
laikinumo alegorijas.
Atidžiau pažvelgus į Algio kūrybą, nerimas dėl gyvybės trapumo ir mirties nuojautos
užuominomis atsiskleidžia ir daugelyje bakchanalijų scenų bei vitališkos gamtos
įvaizdžiuose. Čia Skačkauskui pavyksta perteikti ypatingą būseną, kurioje gyvenimo
džiaugsmas kaitaliojasi su liūdesiu, šiurkštumas – su švelnumu. Paveikslai ir eilėraščiai
pagrįsti tais pačiais jausmų prieštaravimais.
Dieve leisk kuo ilgiau gyventi
Drugeliui
Vakarienei suradusiam paskutinę gyvą pleiskaną atlape
Dieve
Leisk kuo ilgiau gyventi
Žaliai muselei
Įsipainiojusiai mėlyno rožinio kilpose
Leisk kuo ilgiau gyventi
Blakei užmigusiai kalijos įsčiose
„Uždengtas karstas“
Kai išėjo Algis – dar vienas iš mano jaunystės bendrakeleivių, pasijutau kalta. Kodėl
nuskubėjau kitur, užsimiršau, dariau nebūtinus darbus, leidau valandas ne su tais, kuriais
reikėjo? O jam, tokiam talentingam ir savam, pritrūkau laiko. Juk jam iš manęs nieko
daug nereikėjo. Gal tik trumpo straipsnelio, recenzijos, su meile surengtos dar vienos
parodos. Kodėl tiesiog vėl ilgiau neužsibuvom, kaip jaunystėj vienoje draugijoje? Kodėl
neįsiklausiau...
Raminta Jurėnaitė
9
